Visi skinhedai – rasistai, nacionalistai ir naciai! Deja, tai dažnai pasitaikantis stereotipas, paplitęs tarp nelabai daug ką išmanančių žmonių, atstovaujančių įvairioms subkultūroms (apie tai bene daugiausia žino punk/hardcore scenos žmonės, bet ne visi, tai ypač pasakytina apie neseniai į šią sceną atėjusius jaunuolius). O ką jau kalbėti apie paprastus visuomenės atstovus, kurie dažnai iš viso nežino apie tokią subkultūrą, kaip skinhedai, ir vadina juos paprasčiausiai pankais. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šios subkultūros turi daug ką bendro.

Be abejo, nuomonė, kad skinai yra fašistuojančių pažiūrų, nėra be pagrindo. Tam turėjo įtakos ir žiniasklaida, ir Holivudo filmai – „Romper Stomper“ ( „Skustagalviai“) ir „American history X“ („Nežinoma Amerikos istorija“), rodyti ir Lietuvoje, – kuriuose skinhedai buvo fašistai. Beje, po šio filmo pasirodymo kilo skandalas, kai viena pankroko grupė padavė į teismą filmo autorius, nes šie, gerai neįsigilinę, panaudojo tos grupės atributiką bei muziką iliustruodami fašistuojančių skustagalvių koncertą. Taip grupė pareiškė, kad nei jie, nei pankrokas neturi neko bendra su fašistuojančiais skinhedais. Taigi šis straipsnis skirtas susipažinti su skinhedų istorija, jų kultūra, muzika, skinhedų judėjimo rūšimis ir jų pažiūromis.

      Viskas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje 1960-1970 metais, tikslios datos nėra, nes skinhedai neatsirado per vieną dieną, tam reikėjo tam tikro laiko. Tuo metu Britanijoje buvo paplitę modai (jaunuoliai, besirengiantys pagal paskutinę madą, mėgstantys klausytis populiarios to meto muzikos – soul ir  rhytm'n'blues). Beje, skinhedų mada užlenkti džinsų galus atėjo kaip tik iš tuometinių modų. Na, o skinhedų šaknys kilo iš vadinamųjų hard mods („kietųjų modų“), kurie buvo taip pakrikštyti dėl dažnų gatvės muštynių, ir iš rude boys („grubių berniukų“) – emigrantų iš Jamaikos bei Vest Indijos, mėgstančių jamaikietišką ska muziką. Šių dviejų judėjimų susiliejimas į vieną nebuvo be pagrindo, nes tiek vieni, tiek kiti atstovavo darbo klasei – kartu dirbdavo statybose, dokuose, kartu leisdavo laiką po darbo ir klausydavosi jamaikietiškos muzikos, kuri ir paplito tarp hard modų.

Laikui bėgant susiformavo ir šių judėjimų aprangos stilius – trumpai kirpti plaukai, kaip protestas prieš hipius bei amerikietiško rokenrolo gerbėjus. Trumpi plaukai turėjo ir praktinę naudą – nereikėjo daug vargti juos plaunant ir labai praversdavo gatvės muštynėse. Hard modai vaikščiojo apsiavę sunkiais darbiniais batais su metaliniais galais, kurie apsaugodavo kojas darbe nukritus kokiam nors sunkiam daiktui. Be abejo, gatvės muštynėse jie irgi buvo labai geras ginklas. Ilgaamžiai šviesiai mėlyni džinsai, petnešos – kad rūbai būtų prigludę prie kūno ir jų neįtrauktų koks mechanizmas ir darbinės striukės (ne bomberiai, su kuriais dažniausiai vaikšto dabartiniai skinhedai ir street pankai, su bomberiais – karinių oro pajėgų lakūnų striukėmis – skinhedai tada vaikščiodavo tik į futbolą). Batų raišteliai ir petnešos dažniausiai būdavo juodos spalvos, o futbolo rungtynių dieną jos būdavo pakeičiamos į mėgstamos komandos spalvas, kitos prasmės jos neturėjo, neturi ir šiais laikais. Žodžiu, tų laikų skinhedai rengdavosi ir atrodė taip pat, kaip ir statybininkai, dokų ar gamyklų darbininkai, nes jie darbininkai ir buvo.

Be ska, skinhedai klausėsi rocksteady, o vėliau ir reggae, tai, be abejo, buvo ir rude boys įtaka. Be muzikos buvo mėgiamas alus, futbolas ir gatvių muštynės – tiek su modais, tiek su kitomis skinhedų ar futbolo gerbėjų grupuotėmis, tiek su policija, tiek su imigrantais pakistaniečiais, kurių kultūros nesuprato nei rude boys, nei skinhedai. Buvo netgi naudojamas specialus terminas, apibūdinantis pakistaniečių mušimą: paki-bashing. Bet tai nereiškia, kad skinhedai buvo rasistai ar nacionalistai, nes pakistaniečių eidavo mušti kartu su tamsiaodžiais ir imigrantais jamaikiečiais, muštynės jiems būdavo paprasčiausia pramoga, galų gale, pirmieji skinhedai juk buvo apolitiški, besididžiuojantys savo darbo klasės kilme gatvės vaikai.

      Beje, visus pirmuosius skinhedus pavadinti apolitiškais irgi būtų neteisinga, nes paki-bashing vykdavo ir labiau uždaresnėse vietovėse, kuriose nebūdavo rude boys. Taigi muštynės vykdavo ne vien dėl pramogos. Taip pat negalima pavadinti apolitiškais ir tų skinhedų, kurie kovojo už darbininkų teises ir nekentė darbo žmones išnaudojančių kapitalistų. Nors tokie skinhedai buvo artimi kairiąjai ideologijai, tačiau jie nebuvo nei komunistai, nei socialistai, jie paprasčiausiai buvo antipolitiški.

 Apie 1972 metus skinhedai pradėjo klausytis roko, vėliau, atėjus pankroko erai, vaikščioti į pankų koncertus, draugauti bei pyktis su pankais. Netrukus pankrokas ėmė išsigimti, prarado savo pirmykštį veidą, jo klausytis pradėjo viduriniosios klasės atstovai. Trumpai tariant, pankrokas tapo parduotas. Grąžinti pankroką į pirmykštį pavidalą ir vėl jį padaryti gatvės muzika padėjo Oi! Kas tai yra? Oi! – tai iš esmės tas pats pankrokas, vadinamasis street punk, jis atsirado į pankroką sujungus pub (barų) roką (užstalės dainas, tik, be abejo, gerokai pagreitintas ir galingiau skambančias) su futbolo gerbėjų skanduotėmis. Oi! muzika primena užvedančius ir kovai nuteikiančius himnus ar net maršus, o tekstai – gatvės gyvenimą, linksmybes, futbolą, muštynes, alų ir merginas. Vėliau tekstai įgavo socialinio brandumo ir tapo nukreipti prieš kapitalizmą, valdžią, darbo žmonių išnaudojimą ir galiausiai – prieš fašizmą.

      Iki 1977 metų skinhedai ir buvo vadinami skinhedais. Tačiau viską pakeitė sušikta politika ir sušikti politikai su savo purvinais žaidimais. Tais metais fašistuojanti Anglijos partija „National Front“, pasisakanti prieš imigrantus, patraukė į savo pusę didelę dalį skinhedų. Taigi nuo to laiko ir atsirado mitas, kad visi skinhedai yra fašistai. Taip atsirado dvi skinhedų rūšys: traditional skinheads (tradai) ir WP (White Power arba White Pride) skinheads – fašistuojanrys skinai.

Tradiciniai skinhedai arba tradai laikėsi skinhedų judėjimo šaknų – buvo apolitiški arba antipolitiški, neturėjo nieko bendra su rasizmu, nacionalizmu ir nacizmu, pasisakė ir kovojo prieš fašistuojančius elementus. Tradai toliau klausėsi ska, rocksteady, reggae, pastarųjų dviejų mišinį – skinhead reggae, ir, be abejo, - oi!

Kita skinhedų rūšis – fašistuojantys skinhedai, save vadinantys WP skinhedais (tradai juos vadina bonhedais, „boneheads“). Ant bomberių jie nešioja „Union Flag“ ženklą (Jungtinės Karalystės vėliavą) ir įvairaus pobūdžio nacistinius simbolius (svastikas, erelius, nacistinėje Vokietijoje naudojamus keltų kryžius). WP skinai pradėjo rasinį smurtą, niekuo nekaltų žmonių užpuldinėjimus, pankų koncertų antpuolius. Atsirado grupės, grojančios muziką tokiems fašistams, buvo leidžiami įvairūs fašizmą propaguojantys leidiniai. WP judėjimas išplito Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur.

      Deja, WP skinhedų buvo daugiau nei tradų, todėl galiausiai visuomenėje įsigalėjo nuomonė, kad visi skinhedai yra fašistai, naciai ir nacionalistai. Visus fašistuojančius skinhedus vadinti naciais būtų klaida, nes tarp jų yra ir rasistų (pagrindinė WP idėja), ir nacionalistų, ir nacistų (garbinančių hitlerinės Vokietijos santvarką – nacizmą). Bendrai paėmus, juos reikėtų vadinti fašistais (tai nereiškia, kad garbinamas tik fašistinis Musolinio režimas Italijoje, tiesiog žodis „fašizmas“ turi ir kitą platesnę prasmę – juo gali būti įvardijama ir nemotyvuota neapykanta bei nusistatymas prieš kitus asmenis).

Aišku, ne visiems tai patiko. Tradai pradėjo kovą su fašistuojančiais skinais ir stengėsi panaikinti stereotipą, kad skinhedas būtinai turi būti fašistas. Daug darbo nuveikė ir oi! grupės, dainuojančios antifašistine tematika, skleidžiančios antifašistines idėjas tarp savo klausytojų ir visoje visuomenėje. Tuo metu žymiausios oi! grupės buvo „Sham 69“, „Cocney Rejects“, „Cock Sparrer“, „The Oppressed“, „4-skins“, „The Business“. Kai kurios iš jų tebegroja ir dabar.

      Ta pati bloga padėtis buvo ir JAV: visur buvo pilna fašistuojančių skustagalvių, visuomenė irgi buvo tos pačios nuomonės, kad visi skinai yra fašistai (garsi Niujorko hardcore grupė „Agnostic Front“ taip pat buvo vadinama nacių grupe, nors yra visiškai priešingai, nes savo karjerą jie pradėjo kaip skinhedų grupė). Todėl 1987 metais būrelis Niujorko antirasistinių pažiūrų skinhedų įkūrė S.H.A.R.P grupuotę („Skinheads against racial prejudice“ – „Skinhedai prieš rasistinius nusistatymus“). Jų tikslas buvo išguiti iš gatvių fašistuojančius skinhedus, o per žiniasklaidą ar renginius aiškinti visuomenei, kad ne visi skinhedai yra rasistai. Jiems puikiai pavyko bent jau pirmais punktas – po tam tikro laiko Niujorko gatvėse fašistuojančių elementų praktiškai nebeliko (jie arba slapstėsi, arba išvyko iš miesto ieškoti saugesnių vietų), o ir visuomenės nuomonė pradėjo pamažu keistis. Iš šios grupuotės ir išsivystė S.H.A.R.P. skinhedų judėjimas (jo nariai vadinami sharpais), kuris paplito ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio dalyse. Į Europą šį judėjimą atvežė ir pradėjo populiarinti oi! grupė „The Oppressed“.

Redskinai (red skinheads) arba redai. Šie skinai dažniausiai apšaukiami komunistais ar socialistais ir suplakami į vieną katilą kartu su radikaliais kairiaisiais. Nors negalima sakyti, kad taip daroma ne be pagrindo, tačiau tai nėra ir tiesa. Dar tuomet, kai skinhedai buvo pasidalinę į tradus ir WP skinus, visi skinhedai didžiavosi, kad yra darbo klasės atstovai, nekentė juos išnaudojančių kapitalistų ir valdžios, o daugelis pasisakė už darbininkų teises ir už jas kovojo. Nors patys jie to nepripažino, tačiau tai buvo jau kairiosios ideologijos bruožai. Aišku, tai nereiškia, kad jie norėjo matyti valdžioje kairiuosius. Skinhedai nekentė bet kokios valdžios, tačiau kovojančių ir pasisakančių už darbininkų teises skinhedų mintys dažnai sutapdavo su socialistinės ideologijos teorijomis, vienok tai nereiškė, kad jie buvo socialistai.

      Pirmieji redskinai atsirado (tiksliau, pradėjo taip vadintis) apie 1984-1986 metus Prancūzijoje – kaip pasipriešinimas fašistuojantiems skinhedams, kaip politinis protestas prieš valdžią ir jos sukeltą masinį nedarbą.

Taigi dabar redskinais vadinami tiek antipolitiški skinhedai (jie pasisako prieš bet kokią valdžią, o jų pažiūros turi kai kurių kairiosios ideologijos bruožų), tiek socialistinių ir komunistinių pažiūrų skinhedai (dažnai tos pažiūros išreiškia tik poziciją, bet ne ideologiją). Nors visi redskinai yra antifašistinių pažiūrų, tačiau toks gana atviras flirtavimas su politinėmis partijomis, nesvarbu, kokios pakraipos ar ideologijos jos būtų, nėra gerai, nes atveria kelią politikams jais manipuliuoti (mes puikiai žinome, kuo pavirto Didžiosios Britanijos nacionalistinės partijos „National Front“ manipuliavimas WP skinhedais).

Redskinais taip pat vadinami (juos taip dažnausiai vadina fašistuojantys elementai) radikalių kairiųjų pažiūrų skinhedai, dažniausiai veikiantys Rusijoje. Iš esmės jie niekuo nesiskiria nuo bonhedų, skinhedų idėjos jiems yra tik patogus apvalkalas skleisti komunizmo idėjoms ir vykdyti represijas prieš kitaip mąstančius. Iš tikro jie su redskinais neturi nieko bendra, jų veikla tik padeda propaguoti dešiniųjų skinhedų (WP skinų) idėjas.

      1993 metais Niujorke buvo įkurtas R.A.S.H. judėjimas („Red and anarchist skinheads“), kuris suteikė naują pagreitį redskinams. R.A.S.H. – tai bendras antifašistinių (antifa) skinhedų, kairiosios pakraipos skinhedų (redskinų) ir skinhedų anarchistų judėjimas. Koks gali būti ryšys tarp antipolitiškų anarchistų ir socialistinių bei komunistinių ideologijų? Visų pirma, R.A.S.H. atstovai (rashai) yra prieš autoritarinį valdymą (tą deklaruoja ir komunizmas) ir savo priešais laiko valstybę, kapitalizmą ir fašizmą. Nors rashų simbolikoje dažnai naudojami socialistiniai, komunistiniai ir netgi CCCP simboliai, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie yra socialistai ar komunistai – svarbiausia jų idėja yra vienybė prieš bendrus priešus. R.A.S.H. judėjimas taip pat paplito ne tik JAV, bet ir po likusį pasaulį.

Iš esmės išvardinome visus pagrindinius skinhedų judėjimus. Tarpusavyje niekada nesutarė ir nesutars fašistuojantys ir antifašistinių pažiūrų skinhedai (tradai, sharpai, redai, rashai). Pastarieji tarpusavio santykiuose irgi ne visuomet sutaria, bet kovose su fašistais vieni kitiems visada padeda.

Besidomint skinhedų kultūra, gali kilti neaiškumų išgirdus apie Oi! skinhedus, herbertus ir hammer skinus. Oi! skinhedais vadinami skinai, tiesiog mėgstantys oi! muziką, jie, be abejo, yra antifašistai (jie panašūs į tradus ir sharpus, tik kitaip pasivadinę). Oi!kids (Oi! vaikiai arba ojovcai) – tiek antifašistinių pažiūrų skinhedai, tiek gatvės pankai, besiklausantys Oi! muzikos  Herbertai – irgi antifašistinių pažiūrų oi! muzikos mylėtojai, kurie savęs nelaiko nei skinais, nei pankais. Hammer skinais anksčiau buvo vadinami skinai, nežinoję nei savo šaknų, nei už ką jie kovoja (tokie skinai buvo iš tikrųjų nufilmuoti „Pink Floyd“ miuzikle „The Wall“), svarbiausias jų tikslas – kam nors perskelti galvą. Dabar hammeriais save vadina kai kurios fašistuojančios skinhedų grupuotės JAV.

 

Skinhedų pasiskirstymas Lietuvoje 

      Skinhedų judėjimas į Lietuvą atėjo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pirmojoje pusėje. Pirmiausia jis pasireiškė Vilniaus „Žalgirio ultrų“ grupuotėje Pietų IV-ojoje tribūnoje. Deja, šis judėjimas buvo vien tik nacionalistinis. Tai nulėmė politinė to meto situacija. Pagrindinė „Ultrų“ idėja irgi buvo nacionalizmas ir iš to kilęs antisemitizmas bei rasizmas. Tai nulėmė, kad praktiškai visi vėlesni Lietuvos skinai buvo fašistinių pažiūrų. Nacizmas irgi buvo viena iš lietuviškų skinhedų ideologinių krypčių, tiesa, dabar Lietuvos skinhedai su nacizmu neturi nieko bendro, o nacistinės simbolikos tarp skinhedų pasitaiko labai retai. Dabar fašistuojančių Lietuvos skinhedų ideologija paremta nacionalizmu ir rasizmu (WP). Su fašistuojančiais politikais (Murza, Mažonu ir kitais) Lietuvos skinhedai irgi nenori susidėti. Išimtis yra tik dalis Šiaulių skinhedų, kuriuos Murza patraukė į savo pusę. Bandymas patraukti kitų miestų skinhedus baigėsi visišku fiasko, nes šie nesileido į kalbas su Murza, o murzininkams Šiaulių skinhedams buvo uždrausta naudoti skinhedų aprangą ir simboliką.

Daugiausia fašistuojančių skinhedų yra Vilniuje, gerokai mažiau – Klaipėdoje, dar mažiau – Šiauliuose ir Kaune. Vienetai jų pasitaiko ir kituose mažesniuose miestuose. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad skinhedų yra ir Visagine, netgi dvi tarpusavyje nesutariančios grupuotės. Jie rusakalbiai, jų ideologija paremta „White Power“ idėja, o didžiausią įtaką jiems daro fašistuojančių Baltarusijos ir Rusijos skinhedų grupuotės.

      Fašistuojančius Lietuvos skinhedus greičiausiai galima atskirti iš trispalvės, prisiūtos ant kairiosios bomberio rankovės, Gedimino stulpų, Vyčio, antsiuvų ar maškinėlių su užrašais „White Power“, „White Pride“, „Blood&Honour“ (aišku, žmogus su prisiūta trispalve nebūtinai yra fašistinių pažiūrų, o jos nebuvimas nereiškia, kad jis toks nėra). Balti kariškų batų (kerzų) raišteliai Lietuvoje taip pat simbolizavo fašistines pažiūras, bet dabar tai greičiau stereotipas, nes dalis antifašistinių pažiūrų skinhedų irgi nešioja baltus raištelius.

Nors devyni iš dešimties (jei ne daugiau) Lietuvos skinhedų yra fašistuojantys, tačiau yra ir ojovcų (tai antifašistinių pažiūrų skinhedai ir oi!street pankai). Žymiausia ir kol kas vienintelė oi!street punk grupė yra „Toro Bravo“. Ir nors mūsų nedaug, bet mes visada pasirengę duoti atkirtį fašistuojantiems bonhedams ar urlaganams. Mus visada pamatysi pirmose gretose kilus konfliktui arba tada, kai rekia apginti punk/hardcore subkultūros garbę. Oi!

Taigi anaiptol ne visi skinhedai yra rasistai, nacionalistai ir nacistai, kuo dažnai yra kaltinami. Piešinukas Crucified skinhead atspindi visuomenės nuomonę – nukryžiuotas (kaltinamas) už svetimas nuodėmes skinhedas.