Sulaukėjimas yra aplink mus nuolatos vykstantis procesas. Jis vyksta mūsų galvose, kūnuose, bendruomenėse ir bet kuriame po patirtos žalos atsistatančiame miške ar upėje. Grįžimas prie laukinių formų, nekontroliuojamų vienos gyvybės rūšies, yra vienas sunkiausiai paneigiamų fizinių faktų, kurį mes galime stebėti. Visų pirma - Senoji Žemė! Šūkis „gamta kanda atgal“ suformuoja sulaukėjimo filosofijos pagrindus anticivilizaciniame kontekste. Tai nebūtinai reiškia žavėjimąsi artėjančiomis ekologinėmis katastrofomis, greičiau tai betarpiška reakcija į rūstų ir neišvengiamą įspėjimą dekadentiškai mūsų kultūrai. Žinoma, „gamta kanda atgal“ į daugelį vietų, dramatiškiausiai tai matosi esminiuose mūsų rūšies poreikiuose - maiste ir medicinoje.

       Medicinos industrija dešimtmečiais kraunasi turtus, bet viskas tik dar daugiau brangsta, o mūsų užnuodytų gyvenamų vietų ir mūsų nuodingos kultūros dėka mes tampame vis ligotesni (fiziškai ir protiškai). Iš Vakarų mokslo paimtas kovingasis požiūris ir  noras „kovoti“ su liga tik provokuoja sergantį organizmą nenusileisti, paversdamas vaistus beverčiais, bet palaikydamas naujų vaistų poreikį. Nauji antidepresantai, nauji antibiotikai, etc... Tai tik laukiniškumo reakcija, kai žinduolis ar virusas stengiasi atstatyti pusiausvyrą. Tas pats vyksta su pramoniniu žemės ūkiu ir jo militaristinėmis technologijomis, reikalaujančiomis vis didesnio derliaus ir vis spartesnės jo brandos. Imant daugiau nei atiduodant, naikinant vietinių augalų plotus, ribojant biologinę įvairovę ir kenkėjiškai neleidžiant dideliems organizmų kiekiams atstatyti pusiausvyrą, sujaukiamas ekosistemos balansas. Tragiškų pasekmių ilgai laukti nereikės.

       Sulaukėjimas yra ir patvirtinimas, ir reakcija. Tai betarpiška patirtis, apie kurią mes kalbame, apie kurią svajojame kupini romantikos, iš kurios kyla visi mūsų nuotykiai. Tikėjimas ir atvirumas viskam, kas atsitiks, sustiprintas budrumas ir susitapatinimas su mus supančia fizine aplinka, mokymasis visą gyvenimą stebint ir veikiant - tai kasdienės maisto rinkėjo nuostatos. Sudėtingoje industrinėje visuomenėje šios esminės sąlygos yra ištrintos. Baimė, susvetimėjimas ir reiškinių sudėliojimas į stalčiukus sukuria palankią terpę fizinei negandai. Mes tampame silpni ir priklausomi. Sulaukėjimas yra maištas prieš šį silpnumą - tai savęs ir kito pažinimas, realybė. Norint, kad mus vestų šis pirminis šaltinis, reikia būti laisviems. Ta kelionė yra neprognozuojama ir laukinė, bet ji visada stengsis palaikyti pusiausvyrą tarp kūrybos ir griovimo, tvarkos ir chaoso, tarp to, kas pūdo, ir to, kas sudaigina sėklas.

       Anarchoprimityvizmas leidžia mums suprasti, kaip anksčiau gyveno žmonės ir kokie pokyčiai jų gyvenimo būde sukėlė problemas. Nebūtinai tai reiškia grįžimą į akmens amžių, nors kai kurie iš mūsų siekia kuo daugiau tokios egzistencijos. Žinoma, tokios egzistencijos interpretacijos yra subjektyvios, nes išliko labai mažai fizinių įrodymų apie socialinius santykius, buvusius iki žemdirbystės. Mes tikime, kad apie gilų vietos pažinimą ir priklausymą nuo jos, daug ko galima išmokti iš žemdirbyste neužsiimančių visuomenių, egzistuojančių ir šiandien.

       Gyvenimo arti gamtos, be sudėtingų technologijų ir fiksuotų socialinių santykių, perspektyvos kelia abejonių dėl esminių, dažniausiai „išvystytų“ (t.y. patriarchalinių, monoteistinių) kultūrų filosofinių pagrindų. Kai globali ekonomika ir jos unifikuojančios institucijos įtraukia bei pakeičia arti žemės esančias gyventojų grupes, jų tradicijos ir žinios greit iškrenta iš apyvartos. Jų gyvenimo būdo praradimas tiesiogiai siejasi su jų žemdirbystės, medžioklės ir migracijos plotų sunaikinimu dėl naftos gręžinių ir šachtų, kurios įrengiamos, kad industrinis pasaulis gautų visus tuos mūsų patogumus, priimamus kaip savaime suprantamas dalykas. Abejoti ir atsisakyti nuo tokių patogumų priklausomybės yra tinkamas būdas prieštarauti vyraujančiai krypčiai. Šiame kontekste tradicinės žinios yra kertinės, kad žmonių bendruomenės išliktų. Sulaukėjimo proceso dalimi galėtų būti prieštaravimas tokioms veikoms, kurios tiesiogiai grasina tiek arti gamtos esančių gyventojų grupių išlikimui, tiek ir jų tradiciniams gyvenimo būdams.

       Praktiniame lygyje sulaukėjimas yra esamos situacijos įvertinimas ir žvilgsnis į praeitį, įvertinant, ką nuveikė anksčiau gyvenę žmonės. Vystant senų tradicijų ryšius ir pritaikant juos mūsų gyvenamai vietai bei sudėtingam šiuolaikiniam gyvenimui, galima po truputį atgauti savo gamtiškumą. Kai kurie mūsų gali nuspręsti eiti dar toliau ir atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo patogumų, komforto ir supaprastinti savo egzistenciją. Kai kurie gali siekti savarankiškumo ir tinkamų technologijų, pripažindami sudėtingesnį nei mūsų protėvių-rinkėjų maistą, rūbus ir medicinos sistemą. Kiti kiek supaprastina savo gyvenimą palaikydami ryšius su modernia kultūra, įskaitant ir pasipriešinimo judėjimus toje kultūroje. Dar kiti galbūt norėtų įvaldyti metodus, padedančius išlikti griūnant ekologinėms ir ekonominėms sistemoms, ir sumažinti priklausomybę nuo pelno siekiančių institucijų bei visų jų naudojamų mastymą kontroliuojančių priemonių. Patikimiausias būdas apsaugoti arti žemės esančių gyvenimo būdą ir tam naudojamus įgūdžius yra jų praktiškas naudojimas ir perdavimas kitiems. Lygiai taip pat, kaip mes galime atsodinti iš ekosistemos pašalintus vietinius augalus ar atkurti vilkų gaujas vietovėse, iš kurių jie buvo išstumti, mes galime atkurti prarastas mūsų rūšies  žinias apie gyvenimą kartu šioje žemėje.

       Iš „Green anarchy“ vertė RB