Hansas Magnusas Enzensbergeris (g. 1929 m.) – kairiųjų pažiūrų vokiečių poetas ir publicistas, B. Brechto pasekėjas, kūrybinio sąjūdžio „Grupė 47“ narys, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 1957 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Vilkų gynyba“ ir iš karto atkreipė visų dėmesį savo negailestinga „vartotojų ir kolektyvinių nusikaltėlių visuomenės“ kritika. Daugelio politologinių ir kultūrologinių esė autorius: „Smulkmenos“ (1962), „Politika ir nusikaltimas“ (1964). 1970 m. parašė pjesę „Tardymas Havanoje“, kuri buvo sumontuota iš suimtųjų apklausos dokumentų po nepavykusios 1961 m. intervencijos į Kubą. Šiuo metu H. M. Enzensbergeris jau atsisakė politinio ir kultūrinio maišto idėjų, rašo esė į leidinius „Spiegel“ ir „Frankfurter Allgemeine“ ir yra geriausiai apmokamas Vokietijos eseistas.

       Rašytojas save laikė labiau anarchistu nei marksistu: „Visada buvau skeptikas, todėl niekada nebuvau komunistas“. H. M. Enzensbergeriui apskritai būdingas itin pesimistiškas požiūris į žmogų kaip gyvūnijos rūšį, į žmogaus prigimtį ir visos žmonijos ateitį. Jo manymu, šiuolaikinis žmogus neturi ateities, nes neatsakė į klasikinius antropologigos klausimus: „Tas, kas vaikystėje patyrė bombardavimus, visos visuomenės žlugimą ir moralinį ištisos tautos bankrotą, tas, žinoma, nelinkęs žiūrėti į žmogų optimistiškai. Apskritai esu įsitikinęs, kad atėjo laikas keisti Švietimo epochos suformuotą požiūrį į žmonijos istoriją. Reikia atsižvelgti ne tik į savo asmeninę patirtį, bet ir į realią žmonijos istoriją, kuri užfiksuota literatūroje. Pavyzdžiui, antikos literatūroje ir mituose mes susiduriame su milžiniška prievartos doze. Pagrindinės pasakojimų temos - karai ir žudynės. Žmonijos istorija prasideda išvarymu iš Rojaus ir tuojau pat įvyksta brolžudystė“.

       Ne mažiau pesimistiškas rašytojas ir žmonių solidarumo bei tarpusavio pagalvos atžvilgiu: „Pilietiniuose karuose kariauja ne teroristai ir specialiųjų tarnybų agentai, ne mafijozai ir skustagalviai, ne narkotikų gaujos ir mirties eskadronai, o niekuo neišsiskiriantys piliečiai, kurie akimirksniu tampa chuliganais, padegėjais ir seriniais žudikais. Mes pasiduodame iliuzijai, kad šalyje viešpatauja taika ir santarvė, jeigu tik galime ryte nusipirkti bandelių nebijodami, kad kas nors iššaus į nugarą“. Toks pat negailestingas žmonių giminei H. M. Enzensbergeris ir savo esė „Didžiosios kraustynės“ (1992). Joje jis teigia, kad žmogaus neapykanta žmogui slypi pačioje jo prigimtyje. Rašytojas nagrinėja tautų kraustymosi, imigracijos ir emigracijos priežastis, ir pateikia gana polemišką išvadą, kad dėl visų fobijų (kseno-, homo- ir pan.) labiau kalta ne valdžia, ne valstybinis prievartos aparatas, ne ideologija ir netgi ne neonaciai („Neonacių gaujos – tai tik apsišaukėliškas, šiurkščiai jėgai pirmenybę teikiantis ksenofobijos avangardas“), o... dauguma europiečių. Neapykanta „svetimam“ jau yra užkoduota žmogaus genetikoje, todėl su ja reikia norom nenorom taikstytis.

       (dp)

       Esė „Didžiosios kraustynės“ („Die Grosse Wanderung“) fragmentas

       Nepaisant jau beveik šimtmetį vykstančių paleontologinių tyrinėjimų, mokslui kol kas nepavyko atsakyti į klausimą apie Homo sapiens kilmę. Regis, mokslininkai linkę teigti, kad ši rūšis pirmiausiai pasirodė Afrikos žemyne, o vėliau pavojų kupinos migracijos bangos išsklaidė žmones po visą planetą. Sėslumas nėra mūsų rūšies genetinė charakteristika; šis fenomenas sietinas su žemdirbystės raidos pradžia. Iš prigimties esame medžiotojai, šaknų ir vaisių rinkėjai, piemenys.

       Ko gero, būtent klajokliška praeitimi galima paaiškinti kai kuriuos atavistinius mūsų elgesio bruožus; antraip tokie reiškiniai kaip masinis turizmas ar aistringa meilė automobiliui liktų paslaptimi.

       Mitas apie Kainą ir Abelį atspindi klajoklių ir sėsliųjų genčių konfliktą. "Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu". Ginčas dėl žemės baigėsi brolžudyste. Šios alegorijos esmė yra tai, kad klajoklį nužudęs sėslusis pats pasmerkiamas amžinoms klajonėms: "Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje".

       Šioje legendoje – visa žmonijos istorija. Per tūkstantmečius išsivystydavo vis naujos ir naujos patvarios populiacijos; ir vis dėlto, apžvelgus visą istoriją, tai veikiau išimtis nei taisyklė. Taisyklė – tai plėšikų antpuoliai, užkariautojų žygiai, trėmimai, išvarymai, deportacijos, ėmimas nelaisvėn, vergų prekyba, kolonizacija. Didžioji žmonijos dalis visada buvo kelyje; kad ir kokios būtų to priežastys, taikios ar priverstinės, nuolat vyko judėjimas, sutampantis su oro masių cirkuliacija, – chaotiškas procesas, kurio neįmanoma nei planuoti, nei numatyti iš anksto.

       Traukinio kupė važiuoja du keleiviai. Nežinome nei kas jie, nei kur keliauja. Jie patogiai įsitaisė, užėmė staliuką, bagažo lentynas, pakabas. Ant laisvų vietų – laikraštis, rankinė, švarkas. Bet štai atsidaro durys, įeina dar du keleiviai. Jų pasirodymas nesukelia teigiamų emocijų, anaiptol. Su regimu nepasitenkinimu nukraustomi daiktai ir užleidžiamos vietos. Maža to, senieji keleiviai, nors ir visiškai nepažįstami, dabar stebėtinai solidarūs. Tai tvirtai susitelkusi grupelė, priešiška naujiesiems kaimynams: juk tai jų teritorija, kurią dabar tenka perskirstyti. Kiekvienas nekviestas svečias čia laikomas užgrobėju. Jie elgiasi tarsi čiabuviai, pretenduojantys valdyti visą teritoriją. Tai taip giliai įsišakniję mūsų sąmonėje, kad net neverta ieškoti racionalaus paaiškinimo.

       Beje, atviro priešiškumo paprastai stengiamasi neparodyti; keleiviai paklūsta nustatytai tvarkai, kuri galioja visiems. Teritorines užmačias riboja įteisintos keleivių elgesio normos geležinkelio transporte ir nerašytos gero tono – privalomo mandagumo – taisyklės. Tad nepakantumas pasireiškia tik vienu kitu šnairu dirstelėjimu ir nenorom burbtelėtu atsiprašymu. Prie naujųjų kaimynų tenka prisitaikyti. Laikui bėgant prie jų priprantama, tačiau savotiška stigma, nors retkarčiais ir išblankstanti, žymi juos visą kelią.

       Šiam gana paprastam modeliui netrūksta absurdo bruožų. Juk traukinio kupė nėra nuolatinė gyvenamoji vieta, tai tik erdvėje judanti patalpa. Jos paskirtis – judėti. Keleivis – sėslumo priešingybė. Realią teritoriją jis pakeičia virtualiąja. Nepaisant to, jis užsispyręs gina savo laikiną prieglobstį.

       Bet kuriuo atveju migracija baigiasi konfliktu nepriklausomai nuo jos masto, ją sukėlusios priežasties ir varomosios jėgos. Grupinis egoizmas ir ksenofobija – antropologinės konstantos, svaresnės už bet kokius argumentus. Visa apimantis jų išplitimas liudija jas egzistuojant seniau nei bet kokia mums žinoma visuomeninė formacija.

       Norint įveikti šiuos jausmus, išvengti nesibaigiančio kraujo praliejimo, pasiekti nors minimalaus atskirų klanų, genčių, etninių grupių bendravimo ir pradėti tarpusavio mainus, senovėje buvo sugalvoti ypatingi vaišingumo ritualai ir tabu. Tačiau tokie reguliatoriai ne tik kad nesumažina atėjūno kitoniškumo, priešingai – jį dar pabrėžia. Svečias yra šventas, tačiau jis privalo laiku išeiti.

       Bet štai dar du keleiviai praveria kupė duris. Ir nuo šio momento keičiasi anksčiau pasirodžiusios poros statusas. Ką tik buvę svetimi, įsibrovėliai, dabar jie jau senbuviai. Jie jau priklauso "vietinių", kupė šeimininkų klanui ir naudojasi visomis privilegijomis, į kurias pretenduoja ką tik atėjusieji. Paradoksalu – dabar jie kovoja už "savąją" teritoriją, nors užėmė ją visai neseniai; įsidėmėtinas jų nepalankumas naujiesiems bendrakeleiviams, kurie priversti įveikti tokį pat pasipriešinimą, tokius pat pritapimo prie bendrijos sunkumus, kokius patyrė jų pirmtakai. Stulbina greita užmarštis ar net savo nesenos patirties neigimas.

       Nėra žemėje tautos, kurios gyventojų sluoksnis būtų glaudus, etniškai visiškai vienalytis. Tautinei savimonei, susiklosčiusiai daugelyje valstybių, šis faktas kelia neslepiamą pasibjaurėjimą. Vyraujanti tautybė niekaip nenori susitaikyti su mažumų egzistavimu, ir kiekviena imigracijos banga tampa politine problema. Ryški šios tendencijos išimtis – šiuolaikinės valstybės, kurių atsiradimas – didžiausių migracijos procesų rezultatas. Visų pirma tai JAV, Kanada ir Australija. Mitas apie jų atsiradimą – tabula rasa. Atvirkščioji medalio pusė – čiabuvių išnaikinimas. Tik pastaraisiais dešimtmečiais jų likučiams buvo suteiktos esminės teisės ir tautinių mažumų statusas.

       Beveik visos kitos tautos savo egzistenciją pateisina stipriu piliečių siekiu suvokti save kaip to paties kraujo žmones. Jie mano turintys prigimtinę teisę skirti "savuosius" nuo "svetimųjų", nors istoriniu požiūriu skirtumas gana abejotinas. Tas, kuris teigia turįs teisę skirti "savuosius" nuo "atėjūnų", turėtų, remdamasis savąja logika, tvirtinti, kad jau amžių amžius čia gyvena. Tačiau nėra nieko lengviau, kaip paneigti šią tezę. Todėl oficialioji istoriografija paprastai linkusi pamiršti tai, kas jai nelabai paranku.

       Stengiamasi paneigti ne tik baltais siūlais siūtą savo kilmę. Didieji migracijos procesai visada baigiasi kova dėl materialinių resursų perskirstymo. Mosuojant tautiškumo vėliava šie neišvengiami konfliktai aiškinami taip, tarsi ginčas vyktų greičiau dėl įsivaizduojamų, o ne dėl realių žemiškųjų gėrybių. Aistros įsižiebia dėl sau ir "atėjūnams" priskiriamų skirtingų charakterio bruožų, ir taip išpurenama dirva įvairiausio plauko demagogų pratyboms.

       Visada išliks abipusių charakteristikų skirtumai. Suniveliuoti jų neįmanoma, tokia jau šio reiškinio prigimtis. Harmonija čia – tik išorinė regimybė. Frazė "Suomiai yra klastingi ir aršūs girtuokliai" nėra vienaprasmė: viskas priklauso nuo to, kas ją ištaria – suomis ar švedas. Tai liudija skirtinga reakcija, kurią ši frazė sukelia vienu ir kitu atveju. Suomiams girdint ją ištarti gali tik suomis, jokiu būdu ne švedas, jei tik jis netrokšta skandalo.

       Tokių skirtybių priežastis – ilga kontaktų ir konfliktų priešistorė. Sąsajos ir tarpusavio priklausomybė, apdovanojant epitetais save ir kitataučius, labai supainioti. Nemenkas vaidmuo čia tenka smalsumui, norui patikti, savigarbai, siekiui įgelti, senoms skriaudoms, užslėptam priešiškumui, savikritikos, ironijos, nuginklavimo strategijai, savo jausmų, troškimų, fantazijų primetimui kitiems žmonėms, siekiant apsiginti.

       Nachua genties indėnai gretimų genčių vyrus, moteris, senius ir vaikus vadina popolaca – "mikniais" ir mazahua – "bliaunančiais tarsi elniai".

       Graikiškas žodis barbaros, kuriuo būdavo vadinami visi kitataučiai, pradžioje reiškė "lemenantis, murmantis, mikčiojantis", o reikšmes "netašytas, šiurkštus, žiaurus, laukinis, kraugerys, godus, netikėlis" šis žodis įgavo gerokai vėliau.

       Hotentotai, afrikanerių kalba tai reiškia "mikniai", patys save vadina khoin – "žmonėmis".

       Ainų genties pavadinimas identiškas žodžiui "žmogus", tačiau tai nekliudo japonams vadinti juos emishi, t. y. "barbarais". Itelmenais – "žmonėmis" – save vadina ir camtchadalai. Ainus ir camtchadalus pranoksta tik čiukčiai, neabejojantys, jog jie yra luoravetlanai – "tikrieji žmonės".

       Apie šią universalią tautų savivoką Claude'as Lévi-Straussas rašo: "Sąvoka "žmonija", apimanti visas žmogaus rūšies gyvavimo formas be rasių ir civilizacijų skirtumų, atsirado palyginti neseniai ir plačiai nepaplito. Žmonija baigiasi sulig genties riba, individų, kalbančių ta pačia kalba, riba, kartais net sulig gyvenvietės riba, todėl daugelis vadinamųjų primityviųjų tautų pasivadina vardais, reiškiančiais "žmogus, žmonės" (kartais šiek tiek kukliau – "gerieji", "teisingieji", "tobulieji"), tuo pabrėždamos, kad kitos gentys ar bendruomenės nepasižymi gerosiomis žmogaus savybėmis; geriausiu atveju tai – "valkatos", "pikčiurnos", "beždžionės, gyvenančios ant žemės", "utėlės". Kartais "svetimieji", visiškai nenorint jų pripažinti, traktuojami netgi kaip "vaiduokliai" ar "reiškiniai". Susidaro gana keista situacija – pašnekovai, patys to nesuvokdami, žiauriai žemina vienas kitą".

       Šių dienų migracija kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo klajonių senovėje. Visų pirma per pastaruosius du šimtmečius gerokai padidėjo galimybė judėti. Plėtojant Europos ir Naujojo pasaulio prekybinius ryšius sukurti transporto tinklai, leidžiantys milijonams žmonių įveikti didelius nuotolius. Besiplečianti pasaulinė rinka reikalauja globalaus mobilizavimo ir prireikus griebiasi prievartos; tai liudija įsiskverbimas į Kiniją ir Japoniją XIX amžiuje. Kapitalas nugriauna visas nacionalines užtvaras. Praktiškai jis galėtų remtis patriotiniais ir tautiniais motyvais, bet būdamas didis strategas juos ignoruoja, nes maksimalaus pelno siekis neleidžia atsižvelgti į asmeninius interesus. Laisvo kapitalo judėjimo tendencija skatina ir laisvą darbo jėgos judėjimą. Skirtingai nei elektroniniai pinigai, besivadovaujantys savo pačių logika ir lengvai įveikiantys bet kokį pasipriešinimą, žmonės žemėje juda tarsi paklusdami kažkokiai nesuvokiamai jėgai. Vos tik jie palieka savo lizdus, jų judėjimas tampa panašus į pabėgimą. Pavadinti jį savanorišku būtų pernelyg ciniška.

       Kiekvienas iškeliaujantysis turi tikslą. Senovėje viltį žadino mitai, padavimai, gandai. Pasakojimai apie Pažadėtąją žemę, saulėtąją Arabiją, pasakiškąją Atlantidą, Eldoradą, Naująją žemę veikė tarsi magnetas, skatino palikti gimtąsias vietas. Šiandien tai atlieka aukšto dažnio paveikslėliai, žiniasklaidos tinklais atkeliaujantys net į patį tamsiausią, vargingiausią kaimelį. Tiesos juose dar mažiau nei senovės pasakojimuose apie užjūrių turtus, o jų poveikis daug stipresnis. Reklama, kuri ją kuriančiose turtingose šalyse suvokiama kaip beprasmė ženklų sistema, "antrojo" ir "trečiojo pasaulio" šalyse tampa patikimu žinių apie gyvenimo svetur pranašumus šaltiniu ir gerokai padidina su migracija siejamus lūkesčius.

       Įsivaizduokime gelbėjimo valtį, pilną sudužusio laivo keleivių. O aplink ją įsisiautėjusioje jūroje daugybė vos beišsilaikančių ant vandens žmonių, kuriems gresia žūtis. Kaip turėtų elgtis esantys valtyje? Stumti atgal į vandenį įsikibusius valties šonų, o gal imti ir nukapoti jiems rankas? Bet tai jau žmogžudystė. Padėti skęstantiesiems įsiropšti į valtį? Bet tuomet ji nuskęs. Ši dilema – iš kazuistų siūlomo standartinio "argumentų" rinkinio. Moralizuojantys filosofai kažkodėl pamiršta, kad patys jie ramiai tupi ant krantelio. Būtent todėl visi jų samprotavimai pasirodo besą tušti, kad ir kokias išvadas jie pateiktų. Jaukioje diskusijų klubo aplinkoje patys geriausi ketinimai sproginėja it muilo burbulai, nes niekas negali nupiešti įtikinamo savo elgesio realaus pavojaus akivaizdoje paveikslo.

       Gelbėjimo valties pavyzdys verčia prisiminti vagono kupė. Tik valtyje viskas kur kas aštriau. Keleiviai čia irgi elgiasi taip, tarsi būtų šeimininkai, tik teritorija, kurią jie laiko nuosava ir gina, tėra riešuto kevalas audrotoje jūroje, ir kalbama čia ne apie didesnį ar mažesnį komfortą, o apie gyvenimą ir mirtį.

       Politinėse diskusijose apie didįjį tautų kraustymąsi gelbėjimo valties pavyzdys prisimenamas neatsitiktinai, kategoriškai tvirtinant: "Valtis perpildyta". Tai, kad šis tvirtinimas ne visai atitinka tikrovę, būtų dar pusė bėdos: norint jį paneigti pakanka apsižvalgyti aplink. Tai ne paslaptis ir taip tvirtinantiems. Bet jiems nerūpi, tiesa tai ar ne, jiems rūpi tik parodyti perpildytos valties šmėklą, ir tai negali nekelti nuostabos. Akivaizdu, kad daugelis Vakarų Europos gyventojų įžvelgia pavojų gyvybei lygindami savo padėtį su ta, kurioje atsidūrė sudužėliai. Metafora tarsi apverčiama aukštyn kojomis. Žmonės, įsivaizduojantys esą bėgliai gelbėjimo valtyje, emigrantai, skubantys iš vidurinio denio, ar bado iškankinti albanai perpildytame laive vaiduoklyje, iš tikrųjų niekad nebuvo palikę savo jaukių namų; jie – tikrieji senbuviai. Tad nukapotos rankos tik draugiškai mojuoja.

       Palyginimas su traukinio kupė negąsdina, nes veiksmo vieta čia lengvai aprėpiama. Netgi siaubingame paveiksle, vaizduojančiame gelbėjimo valtį, galima įžvelgti atskirus žmones. Įžiūrimi jų veidai, judesiai, likimai, – kaip Géricault paveiksluose. Ant "Medūzos" plausto matyti aštuoniolika žmonių. Šiuolaikinių statistikos žinybų pateikiamuose duomenyse dažniausiai pasitaikantis skaičius – milijonas, nesvarbu, apie ką kalbama – badaujančius, bedarbius ar pabėgėlius. Stambūs dydžiai slopina mūsų vaizduotę, ir tai gerai žino įvairių organizacijų, kurių misija – teikti visokeriopą pagalbą, veikėjai ir žmonės, renkantys aukas. Todėl jų plakatuose dažniausiai vaizduojamas vienas vienintelis vaikas nepaguodžiamu plačiai atvertų akių žvilgsniu: užuojauta turi atitikti katastrofos mastą. Didysis teroras akių neturi. Pernelyg eksploatuojamas gebėjimas užjausti paprasčiausiai išnyksta, o protas suvokia savo bejėgystę.

       Keistoka šių įkyriai peršamų palyginimų logika, leidžianti dviem niekaip nesuderinamoms fobijoms puikiausiai sugyventi vienoje galvoje. Daugelį palyginimo su gelbėjimo valtimi šalininkų tuo pat metu persekioja šmėkla, kelianti visiškai priešingo pobūdžio baimę: "Vokiečiai (prancūzai, švedai, italai ir t. t.) – išmirštanti tauta". Tokie aimanavimai grindžiami klibančiais ilgalaikių Žemės gyventojų prieaugio ekstrapoliacijų pagrindais, nors panašios prognozės iki šiol kone visuomet būdavo klaidingos. Paveikslas, žinoma, piešiamas kuo baisiausias: visuotinis senėjimas, nukaršimas, žmonių išnykimas, ir tuo pat metu dirsčiojama ekonomikos augimo, mokesčių įplaukų ir pensijų sistemos pusėn.

       Taip panikuojant imama įsivaizduoti, kad toje pačioje teritorijoje tuo pat metu gali gyventi ir pernelyg daug, ir pernelyg mažai žmonių. Šią ligą siūlyčiau pavadinti demografine bulimija.

       Europoje ilgą laiką didesnį nerimą kėlė emigracijos problema. Šia tema ginčytasi jau XVIII a. Gyventojų nutekėjimas iš šalies tuomet buvo vertinamas kaip kraujo nuleidimas; siekta emigraciją apriboti ar net visai uždrausti. Už nelegalią emigraciją, ypač už emigrantų verbavimą ir paramą jiems, daugelyje šalių buvo skiriamos fizinės bausmės, kai kuriose šalyse net baudžiama mirtimi. Komunistai šią praktiką taikė iki paskutinių gyvavimo dienų. Dar Liudvikas XIV buvo įsakęs akylai sergėti, kad jo pavaldiniai keliaudami nekirstų šalies sienų. Anglijoje iki XIX a. vidurio galiojo įstatymas, draudžiantis kvalifikuotiems darbininkams išvykti iš šalies. Vokietijoje iki 1847 m. emigrantai privalėjo mokėti emigracijos mokestį. Nacistai konfiskuodavo Vokietiją paliekančių žydų turtą, kol susivokė, kad kur kas paprasčiau juos naikinti, užuot vertus bėgti iš šalies.

       Vertinant emigracijos padarinius būtina atsižvelgti į tai, kad persikėlėliai niekada neatspindi visos populiacijos. "Sėkmės svetimose šalyse nepaisydami rizikos ieško energingi, sumanūs, ambicingi žmonės; silpni, fiziškai neįgalūs lieka namuose, – rašo amerikiečių ekonomistas Mayo-Smithas. – Tvirtinama, kad to pasekmė – šalyje, iš kurios emigruoja žmonės, vyksta negatyvaus pobūdžio selekcija".

       Šis teiginys tebėra aktualus ir šiandien. Skaudžias protų nutekėjimo, savotiško demografinio kapitalo nuostolio, pasekmes pajuto Kinija ir Indija. Pastaraisiais dešimtmečiais daugybė talentingų intelektualų pasitraukė iš Irano. Vakarų Europoje dirba kur kas daugiau gydytojų iš "trečiojo pasaulio" šalių nei šios rūšies specialistų darbuojasi Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, kur nuolat jaučiamas kvalifikuotų medikų stygius.

       Kuo aukštesnė imigranto kvalifikacija, tuo mažesnis jam rodomas priešiškumas. Indas astrofizikas, žymus kinų architektas, Nobelio premijos laureatas iš Juodojo žemyno mielai sutinkami visame pasaulyje. Jokių užtvarų neegzistuoja ir turtuoliams. Niekam net galvon nešautų suabejoti jų teise nekliudomai keliauti ir gyventi kur tik įsigeidus. Honkongo komersantui įsigyti Didžiosios Britanijos pasą – vieni juokai. Teoriškai bet kurios šalies pilietis gali tapti Šveicarijos piliečiu, jei tik jo piniginė pakankamai stora. Kažkaip neįprasta niekinamai raukytis dėl Brunėjaus sultono odos spalvos. Jei atvykėlio banko sąskaitoje milijonai, nepakantumas jam išgaruoja tarsi rūkas saulutei užkaitinus.

       Šiuo atžvilgiu visus pranoksta narkotikų ir ginklų prekeiviai drauge su bankininkais, plaunančiais savo pinigus; tai žmonės be rasės, nepriklausantys jokiai tautai. Galimas dalykas, tai vieninteliai žmonės Žemėje, nevaržomi jokių prietarų. Ir kuo svetimšalis neturtingesnis, tuo jisai "svetimesnis".

       Graikų dievas Asylonas, neliečiamybės dievas, pažadėjo apdovanoti imunitetu ne tik kiekvieną nekaltai persekiojamą, ypač svetimšalį, bet net ir žmogžudį, nes tik tokiu būdu įmanoma nutraukti kraujo kerštą. Taip buvo pakloti pamatai pakartotiniam politiniam-socialiniam prieglobsčio suteikimo idėjos formavimui utilitarine religiniais kanonais nesaistomos teisėtvarkos dvasia. Prieglobstį imta teikti ne visiems pageidaujantiems, o tik žymiems asmenims kaip privilegiją, atsižvelgiant į politinius ir ekonominius valstybės interesus.

       Prieglobsčio suteikimas – sakralinės kilmės senovinis paprotys. Pirmieji jį įteisino graikai; minimas jis ir judėjų istorijoje. Šio papročio buvo laikomasi ir viduramžiais. Bažnyčiose besislapstantys nusikaltėliai ir skolininkai pasauliečių teisman galėdavo būti patraukiami tik vyskupui leidus. Vėliau šį paprotį stengtasi kuo labiau apriboti, ypač protestantiškose šalyse. Šiuolaikinė baudžiamoji teisė šio papročio jau nepripažįsta.

       Iš pradžių tarptautinė teisė leido teikti politinį prieglobstį diplomatinių misijų pastatuose. Lotynų Amerikoje ši tradicija išliko iki šių dienų. Suverenios valstybės priėmė įstatymus, leidžiančius teikti politinį prieglobstį užsieniečiams, politiniais sumetimais persekiojamiems savo tėvynėje, ir jų neišduoti. Čia turima omeny ne pabėgėlio, o jį priglausti sutikusios valstybės teisė. Klasikiniai tokios praktikos pavyzdžiai – lenkų sukilėliai, taip pat revoliucionieriai Garibaldi, Kossuthas, Louis Blanc'as, Bakuninas ir Mazzini. Savo tėvynėje laikomi nusikaltėliais, juos priglaudusiose šalyse jie buvo garbinami kaip didvyriai.

       Pabėgėliai, vadinamieji asylanten, paprastai neturi nieko bendra su šiuo istoriniu reiškiniu. Šiandien šis žodis vartojamas ta prasme, kurią jis įgavo Viktorijos laikais.

       Prieglobsčio suteikimo idėja nuo pat savo atsiradimo buvo dviprasmė. Religijos spalvomis pasidažiusi etika ir gebėjimas prisitaikyti pasiekė kompromisą, kurio esmę suvokti ne taip jau paprasta. Iš pradžių kalbėta apie plėšikus ir žmogžudžius. Savo klano viduje galiojo tik viena bausmė – nesibaigianti keršto aktų virtinė. Žmogus, nepriklausantis genčiai, neturėjo jokių teisių. Jį priglaudusi šalis (gentis) buvo savotiškas paliatyvas, leidžiantis kažkaip vykti mainams ir palaikyti genčių santykius nepaisant esamų sienų.

       Vis dėlto tekdavo taikytis su tuo, kad neliečiamais buvo laikomi ir kaltieji, ir nekaltieji, ir nusikaltėliai, ir jų aukos. Moralinė šio kompromiso dviprasmybė išlikusi iki šiol. Pakanka prisiminti, kaip Pol Potas buvo priimtas Pekine, Idi Aminas – Libijoje, Marcosas – Havajuose, Stressneris – Brazilijoje, ką ir kalbėti apie daugybę nacių, kurie Vatikano padedami rado prieglobstį Lotynų Amerikoje. Galimas dalykas, kad iš pradžių tokia praktika buvo grindžiama noru padėti nuverstiems diktatoriams pasitraukti, tokiu būdu sumažinant pilietinio karo kilimo grėsmę. Tačiau Kambodžos pavyzdys liudija, kad suteikiant politinį prieglobstį gali būti pasiektas ir priešingas tikslas – įsižiebti konfliktas. Todėl "kilnus" politinis emigrantas išlieka viena iš simbolinių XIX amžiaus figūrų. Istorinėje perspektyvoje jam lemta tapti išimtimi.

       Teisės gauti prieglobstį ir emigracijos bei imigracijos klausimų suplakimo krūvon pasekmės buvo lemtingos. Socialiniu ir politiniu požiūriu, smarkiai praplėstas sąvokos "prieglobstis" aiškinimas pridarė nemažai painiavos. Visiškai nesuvokiama, kodėl imigrantai prilyginami nuverstiems diktatoriams, pasprukusiems nusikaltėliams, alkoholikams ir valkatoms. Šiandien žodis asylant tapo negatyvia, susidūrimus provokuojančia sąvoka, diskriminacijos sinonimu.

       Tačiau sąmoningas sąvokų painiojimas keršija patiems painiotojams, nes žmonių skirstymas į gerus ir blogus prieštarauja pačiai prieglobsčio teikimo idėjai, nepripažįstančiai šūkio: "Aš ir tik aš sprendžiu, kas yra "tikras" emigrantas, o kas – ne!

       Tai, beje, neįmanoma net ir turint pačius geriausius ketinimus, nors vargu ar tokių esama. Skiriamoji linija, brėžiama tarp disidentų ir asmenų, emigravusių dėl ekonominių priežasčių, kai kuriose šalyse, esančiose vienų ir kitų tėvyne, tapo visišku anachronizmu. Teisinė valstybė, panorusi pripažinti tokius skirtumus, neišvengiamai apsijuoktų, nes vis sunkiau tampa užginčyti faktą, jog ištisų žemynų nuskurdimą lemia politinės priežastys, be to, neįmanoma griežtai atskirti endogeninius ir egzogeninius veiksnius. Nepastebimai visą pasaulį apėmė pilietinis karas tarp tų, kurie lobsta iš imigrantų, ir tų, kurie emigruodami pasmerkia save sunkiems išmėginimams bei kančioms; galų gale kariaujama ne tik bombomis, pabūklais ir automatais. Korupcija, skolos, kapitalo nutekėjimas, hiperinfliacija, eksploatacija, ekologinės katastrofos, religinis fanatizmas ir tiesiog nesugebėjimas valdyti valstybę gali pasiekti tokį lygį, kad priežastys, verčiančios bėgti į užsienį, taps tokios pat svarios kaip ir įkalinimo, kankinimų ar net sušaudymo baimė. To pakanka, kad žlugtų visi bandymai administraciniu būdu atskirti imigrantus, puoselėjančius pačius geriausius ketinimus, ir žmones, besiveržiančius į kitą šalį savanaudiškais tikslais.

       Nors imigrantai vis mažiau linkę integruotis, konfliktus provokuoja ne jie, o tie, kurie laiko save senbuviais. Jeigu tai būtų tik deklasuoti elementai, visokie skustagalviai ar neonaciai! Ne, gaujos – tai tik apsišaukėliškas, šiurkščiai jėgai pirmenybę teikiantis ksenofobijos avangardas. Daugumai europiečių integracijos tikslai nepriimtini. Daugelis tam dar visiškai nepasiruošę.

       Siekiant apsiginti nuo imigrantų antplūdžių ne taip seniai griebtasi argumento, pasiskolinto, kad ir kaip būtų keista, iš antikolonializmo arsenalo. Alžyras – alžyriečiams! Kuba – kubiečiams! Tibetas – tibetiečiams! Afrika – afrikiečiams! Šūkius, vedusius priespaudą kenčiančias tautas į laisvę, dabar ant savo vėliavų rašo europiečiai, ir čia esama tam tikros klastingos logikos.

       Humanišką šios idėjos variantą siūlo "prevencinės migracijos politikos" projektas, kurio tikslas – pašalinti emigravimo priežastis. Tam būtina likviduoti skurdžių ir turtingų šalių raidos skirtumus ar bent gerokai juos sumažinti. Matyt, ekonominis išvystytos pramonės šalių potencialas nepakankamai aukštas, kad būtų galima išspręsti šį uždavinį, ką ir kalbėti apie gerovės augimą stabdančius ekologinius apribojimus. Beje, kol kas niekas nėra pareiškęs politinio siekio perskirstyti žemiškąsias gėrybes. Vadinamosios pagalbos silpnai išsivysčiusioms šalims politika vykdoma jau gerą pusšimtį metų, ir jos rezultatai liudija, kad visos radikalių permainų viltys tėra utopija.

       Imre Ferenci, Tautų lygos bendradarbis, dar 1925 metais ieškojo atsakymo į klausimą, kaip esant tokioms sąlygoms "tolygiai apgyvendinti Žemėje žmones, žymiai besiskiriančius vieną nuo kito papročiais, gyvenimo lygiu ir rasiniais požymiais, nesukeliant grėsmės visuotinei taikai ir žmonijos raidai". Atsakymo į šį klausimą niekas nežino iki šiol.

       Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę apie šalies, kurioje gyvena, valdžią arba apie mūsų Dievulį, nesibaimindamas už tai sulaukti kankinimų ar net mirties bausmės. Ginčai, nuomonių nesutapimai sprendžiami pasitelkiant Temidę, o ne kraujo keršto aktais. Moterys turi teisę nekliudomai vaikščioti miestų ir kaimų gatvėmis, jos neturi būti verčiamos prekiauti savo kūnu, joms neturi grėsti priverstinė sterilizacija. Žmogus pereina gatvę žinodamas, kad netaps kraujo kvapo apsvaigintų kareivių taikiniu, jo nepakirs netikėta automato salvė. Bet juk kitaip ir negali, neturi būti. Pasaulyje yra pakankamai žmonių – ir jų tikriausiai dauguma – kurie nori, kad taip būtų visur, ir jie pasiryžę už tai kovoti. Ir patetikai čia ne vieta – juk kalbama tik apie civilizacijos minimumą.

       Žmonijos istorijoje šis minimumas būdavo pasiekiamas visada tik kaip išimtis ir tik kaip laikinas reiškinys. Jis trapus ir lengvai pažeidžiamas. Tas, kas nori jį apsaugoti nuo išorinių išpuolių, visada susiduria su dilema. Kuo atkakliau kokia nors civilizacija stengiasi atremti išorės priešų antpuolius, kuo storesnes ji renčia savo tvirtovių sienas, tuo menkesnė vertė yra to, ką ji stengiasi apsaugoti. O jei jau kalbame apie barbarus, tai tikrai nereikia laukti jų pasirodant priešais mūsų tvirtovės vartus. Barbarai – jie visada čia, šalia.

       Vertė Sigita Adomėnaitė
       Šiaurės Atėnai