Nesvarbu, už ką balsuosi, valdžia vis tiek laimės... Ir verta tikėtis, kad nereikia aiškinti, dėl ko. Kai kuriuos vis dar stebina prastai atrodantis balsuojančiųjų procentas, tačiau kam stebėtis dalykais, kurie organiškai išauga iš tokį laiko tarpą brandintų sėklų. Taip, tai aliuzija į šią demokratinę nesėkmę, nusivylimo nuotaikas ir neįsivaizduojamą pasyvumą savo pačių tiesos triuškinime. Bet neleisk niekam aiškinti, kad niekada nieko nevyksta...
Nors pilietiškumo retorika Lietuvoje prasidėjo gana seniai, ji išsiplėtė vos keliais žingsniais į Vakarus. Pilietiškumas – tai lyg indentifikacijos erdvė prieš rinkimus, nes daug kas lengvai sutiktų atsisakyti tokios ekonomiškai nenaudingos idėjos, tačiau tam, kad savivalė vyktų demokratiškai, vyrai ir moterys įtikinami, kad jie vis dar yra visuomenės dalis, kad jie gali visą savo energiją ir viltį sudėti į balsavimo biuletenį, o viskam pasibaigus ir valdžiai vėl laimėjus, apkaltinti savo tėvus ar senelius tuo, kad išrinko dar vieną populistų frontą.
Būtent tai, kas vyksta Lietuvoje, ir yra mums pristatomas pilietiškumas – pasirinkimas tarp politinių reklamų, vilties ką nors pakeisti reprezentacijų, kurias privalome išsirinkti tam, kad įvykdytume savo pilietinę pareigą. Rinkimų tikslas nėra sukurti naują ateitį, o prijungti žmones prie naujos politinės jėgos, o tai padaryti šioje medijos kultūroje nėra itin sunku – nesvarbu, ar tai daroma alaus buteliais, ar sudėtingesnėmis F. Guattari ir G. Deleuze aprašomomis troškimų mašinomis. Jei tave nuvylė socialdemokratai, rinkoje yra likę konservatorių, o jei nuvylę ir šie, tiks liberalai. Vis vien privalai ką nors rasti... O kam žmonėms rūpintis bendruomeniškumu ir apskritai aktyvumu, jei šis su kasdienybe puikiai suderintas dalyvavimo visuomenėje būdas yra toks praktiškas ir patogus?
Pilietiškumas, kokį šiuo metu suprantame, yra pasyviausia atsakomybės forma. Pilietis yra inkorporuotas į vaizdinių sistemą, lyg turėdamas galimybę laisvai spaudyti kanalų mygtukus nuotolinio valdymo pultelyje, tačiau kad ir ką bepasirinktų, vis dar būtų tarp vaizdinių, tarp kanalų, murmančių pažadų kakofoniją, karščiausiai žadančių jo paties dalyvavimą geresnės ateities konstravimo procese. Tai iliuzija, kad biuletenis keičia pasaulį, tačiau tiesa yra priešinga – pasaulis keičia biuletenį, o pasaulį keičia jėga, kurią išrenkame. Ir bet kokiu atveju ji niekada neatsiklausia mūsų... To įrodymas yra valstybės, kurioje gyvename, vidaus procesai.
Tokiame kontekste aktyvumas skamba kaip svetimas žodis. Kuo jis galėtų skirtis nuo pilietiškumo? Nuo to, kas vyksta dabar? Kodėl būtent tai turėtų ką nors keisti? Pirmiausia – aktyvumas nuo pilietiškumo, kokį šiuo metu mes suprantame, skiriasi tuo, kad tai yra bandymas pakeisti esamą padėtį ne tos visuomenei nenaudingos padėties kūrėjų nustatytais metodais. Tokie metodai neturėtų būti vertinami kaip esmingai nelegalūs. Laimei, dar yra dalykų, kurie, nors ir išsiskiria iš centrinio diskurso tvarkos, vis dar yra legalūs. Taip pat aktyvumas neturėtų būti painiojamas su sektantiniu aktyvizmu, kuris savo nuožiūra dažnai pats save atskiria nuo sprendžiamos problemos. Aktyvumas – tai veikimas, grįstas solidarumu ir asmenine bei kolektyvine atsakomybe šiuo metu vykstantiems procesams.
Tiesioginis veiksmas kaip asmens ar kolektyvo aktyvumas stovi kitoje barikadų pusėje nei įprastas pilietiškumas (tylių gyventojų slankiojimas apie centre esančią pilį?). Skirtingai nuo reprezentacinio (organizacijų, politinių partijų ar jėgų, klanų veiklos) veiksmo, nė viena tiesioginio veiksmo dalyvė nėra idėjos vartotoja. Ji idėją ne priima, o joje dalyvauja pati ją plėtodama, koreliuodama jos kryptį ir prasmę. Todėl toks veiksmas ne tik paskelbia apie savo egzistavimą per informacijos priemones, bet ir vysto kolektyvinį ir asmeninį sąmojingumą veiklos viduje.
Tokio veiksmo pavyzdžiai liečia beveik bet kurį gerą dalyką, visuotinai egzistuojantį dabartinėje santvarkoje, nuo aštuonių valandų darbo dienos iki kontraceptinių priemonių įteisinimo. Metodai, kuriuos kiekviena turėtų pritaikyti savo veikloje, tepasilieka kiekvieno asmeninis reikalas. Tebunie tai pretenzingas reikalavimas darbovietėje, nepriklausomas informacijos dalijimosi klubas, plakatų kampanija ar tikrai ekspresyviai iššaukiantis meno projektas, kuris bent sutrikdytų reikalų kaip visad tėkmę...
Revoliucijos vyksta kasdien, su kiekvienu širdies dūžiu. NEBĖK grupė suteikia teisę kiekvienai ir kiekvienam įvykdyti molekulinę revoliuciją lokaliu spinduliu. Neleisk niekam aiškinti, kad niekas nevyksta...
nebek.hardcore.lt
