CrimethInc. – tai decentralizuotas anarchistų kolektyvas, susidedantis iš daugelio viena nuo kitos nepriklausomų grupelių, susikūręs praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Vieni kolektyvo skyriai užsiima leidyba, kiti steigia įrašų kompanijas, treti rengia tarptautinius sąskrydžius ir punk koncertus, kai kurios grupės organizuoja tiesioginio veiksmo akcijas ir įžiebia riaušes. CrimethInc. visų pirma siūlo naują mąstyseną ir gyvenimo būdą, o ne patį organizavimąsi.
I. „Intelektinė nuosavybė“
Mus visus nuo vaikystės mokė, kad po šia saule – nieko naujo. Jei tik vaikas turi puikią idėją, vyresni skuba parodyti, kad kas nors jau nesėkmingai mėgino ją įgyvendinti arba ta idėja jau išplėtota labiau, nei vaikas kada nors galėtų. „Nebandyk išvystyti ir pritaikyti savųjų idėjų, verčiau mokykis ir rinkis iš tų, kurios jau yra“, - štai kas nurodinėjama įvairiais būdais tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose visame Vakarų pasaulyje.
Nepaisant tokio požiūrio, o galbūt kaip tik dėl jo, mes labai branginame savo idėjas. Intelektinės nuosavybės sąvoka įsišaknijusi kolektyvinėje pasąmonėje dar giliau nei materialios nuosavybės. Daugybė mąstytojų teigė, kad „turėti nuosavybę yra vagystė“, kalbėdami apie nekilnojamąjį turtą ar kitą apčiuopiamą kapitalą, tačiau vos keletas išdrįso panašiai vertinti savo pačių idėjas. Net blogiausiai pagarsėję „radikalūs“ mąstytojai, kalbėdami apie savo idėjas, pabrėždavo, kad tai pirmiausia yra jų idėjos.
Todėl tarp filosofų ir jų idėjų tėra mažas skirtumas. Filosofijos studentai studijuos Descartes’o filosofiją, ekonomikos studentai – marksizmą, menininkai tyrinės Dalí piešinius. Blogiausia, kad asmenybės kultas neleidžia rimtai svarstyti įžymių mąstytojų idėjų ar kūrybos. Herojus garbinantys partizanai prisieks ištikimybę mąstytojui ir visoms jo mintims, o kiti, kurie yra nusiteikę prieš šių idėjų „savininką“, vargu ar sugebės nešališkai žiūrėti į jo idėjas. Šis „autoriaus-savininko“ akcentavimas nagrinėjant tekstą ar meno kūrinį tiesiog nesusijęs su tikrąja teksto ar kūrinio verte, netgi jei šio individo istorija yra idomi ir skatina kitų kūrybišką mąstymą.
Prielaidoms, besiperšančioms nagrinėjant intelektinės nuosavybės sąvoką, reikia daugiau dėmesio, nei mes į jas kreipiame. Faktorių, kurie veikia asmens žodžius ir ketinimus, yra daug ir jie įvairūs. Svarbią vietą tarp jų užima sociokultūrinis klimatas ir kitų asmenybių poveikis. Kai sakoma, kad kokia nors idėja sukurta tik vieno vyro ar moters, hiperbolizuojama. Tačiau mes, gyvendami rinkos ekonomikoje – kruvinose varžybose, – taip įpratome reikalauti daiktų ir objektų sau, kol kiti to paties reikalauja iš mūsų, kad atrodo natūralu tą patį daryti ir su idėjomis. Turėtų būti kitaip galvojama apie idėjų atsiradimą ir turėjimą, nes mūsų dabartinis požiūris mus tiesiog atitraukia nuo pačių idėjų.
Mūsų tradicija, pripažįstanti „teisę į intelektinę nuosavybę“, yra pavojinga, nes sudievina viešai pripažintą „mąstytoją“ ar „menininką“ sumenkindama visus kitus. Jei idėjos visada susiejamos su tikriniais vardais (ir visada su tais pačiais vardais), pradedama manyti, kad mąstymas ir kūryba yra ypatingi įgūdžiai, kurie priklauso tik keliems išrinktiesiems. Pavyzdžiui, „menininko“ garbinimas mūsų kultūroje reiškia, kad sukuriamas ekscentriško „vizionieriaus“, balansuojančio ant visuomenės ribų („avangardas“), įvaizdis, kuris įtikina žmones, kad menininkai yra visiškai skirtingi nuo paprastų mirtingųjų. Iš tiesų kiekvienas gali būti menininku ir kiekvienas iki tam tikros ribos yra menininkas. Tačiau kada mus įtikina, kad kūrybingumas ir kritiškas mąstymas yra talentai, kuriais apdovanoti tik kai kurie iš mūsų, tie, kurių, deja, visuomenė nepakrikštijo „menininkais“ ar „filosofais“, nesistengs tobulinti savo gabumų. Todėl mes priklausome nuo kitų žmonių idėjų ir turime būti patenkinti stebėdami jų kūrybinį darbą.
Kitas šio idėjų susiejimo su tam tikrais žmonėmis trūkumas yra tai, kad turime suvokti originalią idėjos formą. Studijuojant Descartes’o filosofiją, reikia išmokti ją visą, iškalti ortodoksiškai, o ne gilintis į sritis, kurios siejasi su mūsų gyvenimu ir yra įdomios, negalima jungti šių idėjų su idėjomis iš kitų šaltinių. Iš pagarbos mūsų kultūros sudievintam mąstytojui jo tekstai ir teorijos turi būti išsaugoti tokie, kokie yra – nekeičiant jų ar jų konteksto, o tai galėtų suteikti naujų prasmių. Mumifikuotos teorijos dažnai visiškai nebeatitinka moderniosios egzistencijos, jas atgaivintų šiek tiek mažiau pagarbos.
Taigi, kaip matome, tradiciškas „intelektinės nuosavybės“ traktavimas neigiamai veikia mūsų sugebėjimą kritiškai mąstyti ir mokytis iš meninio bei filosofinio palikimo. Kaip išspręsti šią problemą? Vienas iš galimų sprendimų yra plagijavimas.
II. Plagijavimas ir modernusis revoliucionierius
Plagijavimas yra ypač efektyvus idėjų pritaikymo ir perdirbimo metodas, ir jį galėtų naudoti jauni žmonės, norintys paskatinti kitus mąstyti naujai ir aistringai. Šis metodas revoliucingas tuo, kad nepripažįstama jokių teisių į „intelektinę nuosavybę“, jos naikinamos, o kartu naikinami visi neigiami to pripažinimo padariniai.
Plagijavimas atkreipia dėmesį į turinį, o ne į atsitiktines temas. Be to, kaip jau minėjome, galime teigti, kad tikrųjų daugumos idėjų ir naujovių šaknų vis tiek neįmanoma apibrėžti. Po tekstu parašydamas naują vardą – arba nepasirašydamas – plagijatorius tekstą perkelia į visiškai naują kontekstą, tai gali sąlygoti naujas perspektyvas ar naują to konteksto apmąstymą. Plagijavimas suteikia ir galimybę jungti geriausias ar labiausiai susijusias daugelio tekstų ištraukas, naujame tekste lieka daug senųjų tekstų vertybių ir atsiranda naujų, nes medžiagos iš skirtingų šaltinių sukompiliavimas duoda nenuspėjamų rezultatų ir gali atskleisti paslėptas prasmes bei galimybes, kurios tuose tekstuose snaudė metų metus. Galų gale svarbiausia, kad plagijavimas yra idėjų įvertinimas iš naujo – nuplagijuodama tekstą, kurį tikintys intelektine nuosavybe laiko „šventu“, plagijatorius paneigia hierarchinį skirtumą tarp savęs ir plagijuojamo mąstytojo. Jis traktuoja idėjas kaip savas, išreikšdamas jas taip, kaip jam atrodo teisinga, nelaikydamas mąstytojo autoritetu, kurio darbą jis būtinai turi išsaugoti tokį, koks jis yra. Iš tikrųjų, mąstytojo mintis traktuodamas kaip žmonijos nuosavybę, jis paneigia įsitikinimą, kad tarp jo ir likusios žmonijos yra esminis skirtumas.
Galų gale, jei idėja tikrai gera, ji turėtų būti pasiekiama kiekvienam – priklausyti kiekvienam. Visuomenėje, siekiančioje tik žmonių laimės, kopijavimą apribojantys įstatymai ir panašūs draudimai nestabdytų idėjų platinimo ir perdirbimo. Šie suvaržymai tik apsunkina priėjimą prie įdomios ir įkvepiančios medžiagos ir neleidžia ja dalytis.
Taigi jei tikrai „po saule nėra nieko naujo“, priimk tai už gryną pinigą ir atitinkamai elkis. Pasiimk tai, kas susiję su tavo poreikiais ir gyvenimu, iš anksčiau gyvenusių žmonių teorijų bei doktrinų. Nebijok žodis po žodžio skleisti tuos tekstus, kurie tau atrodo tobuli, ir dalykis su tais, kuriems tai galėtų duoti naudos. Kartu nebijok semtis idėjų iš skirtingų šaltinių ir jas perdirbinėti smagesniais, naudingesniais ir sau mielesniais būdais. Gali sukurti asmeninę kritinių ir kūrybinių minčių visumą, kurios elementai surinkti iš įvairių šaltinių, o ne rinktis vieną iš gatavų idėjų, kurias tau siūlo. Galų gale ar mes turime idėjų, ar idėjos turi mus?
III. Kalba ir pačios autorystės klausimas
Žodžiai, muzikiniai ir meniniai susitarimai, simboliai ir gestai – visa tai naudinga tik dėl to, kad mes jais naudojamės drauge, tai mūsų bendravimo valiuta. Žmonės, kaip ir viskas šiame pasaulyje, nėra izoliuoti – kiekvienas egzistuojame kaip milžiniško tinklo dalis, kaip gijų, einančių visomis kryptimis, sankirtos. Negalėtume būti tas, kas esame, jei ne kiti žmonės, kurie mus supa, kurie gyveno prieš mus. Mūsų mintys sukonstruotos iš aplink skambančios kalbos, mūsų vertybės ir pasakojimai susideda iš šiame pasaulyje rastų objektų, savo potyrius ir atsiminimus reiškiame būdais, sugalvotais mus pagimdžiusių civilizacijų.
Nenorime pasakyti, kad niekas neoriginalu, ne, viskas yra originalu, nes kiekvienas posakis, kiekvienas veiksmas, kad ir kaip dažnai kartojamas, kyla iš unikalaus taško žmonių santykių tinkle. Tačiau teksto iškėlimas iš konteksto (kai kas tai vadina plagijavimu) yra esminė bet kokio bendravimo dalis. Taip, kiekvienas plečiame kalbas, kuriomis kalbame, tačiau riba tarp imitavimo ir atnaujinimo tokia miglota, kad bet koks atskyrimas yra dirbtinis. Jei taip yra, tegu mokslininkai aiškinasi, kas pirmas sudėliojo žodžius ar natas tam tikra konkrečia tvarka. Mums daug svarbiau, ką galima su tais deriniais nuveikti.
Kai kurie gviešiasi nuosavybės teisių į derinius, kuriuos (iš tikrųjų arba ne) jie pritaikė pirmieji; daugelis tai grindžia teigdami, kad šie deriniai yra visiška jų jausmų ar patirties išraiška, ir jas perskaitę ar išgirdę galime tiesiogiai įlįsti į jų sielas. Bet iš tikrųjų eilėraštis ar daina visada reiškia skirtingus dalykus jos kūrėjui ir klausytojui ar skaitytojui. Skaitytojas pritaiko žodžius savo paties patyrimui, ieško savo širdyje to, kas rezonuotų su unikaliais jausmais, kuriuos jis ar ji kada nors jautė.
Nors tau tai gali nepatikti, bet jei kažką sukūrei ir paleidai į pasaulį, kūrinys turi savo paties gyvenimą – jis sukelia kitų reakcijas bei emocijas ir tau nebeatstovauja, nebent atsitiktinai. Rašytojui tikroji darbo vertė yra kūrybos aktas, formų keitimas ir perdėliojimas. Tie, kurie tikisi toliau kontroliuoti savo produktus po jų sukūrimo, tiesiog neigia nemalonią tiesą: „Blogi menininkai imituoja. Geri menininkai vagia” (Pablo Picasso).
Taigi galime atsikratyti visų prietarų, gaubiančių autoriaus parašą – vadinamojo autentiškumo klausimo, saviraiškos garbinimo, intelektinės nuosavybės sąvokos - ir pamatyti, kas iš tiesų yra tas parašas – pačios kompozicijos dalis. Pasirašymas yra kūrybinio proceso dalis – jis pasiūlo kontekstą, kuriame galima interpretuoti darbą. Koks parašas galėtų aprėpti tikrąją darbo kilmę – visus senus ir atskirus komponentus, kurie sudaro bet kurį kūrinį, ir visus jam sukurti reikalingus santykius bei atnaujinimus? Be to, jeigu fiksuotas, individualus identitetas irgi yra prietaras, netgi individualaus parašo galimybė yra juokinga! Jeigu norėtum būti sąžiningas, turėtum užrašyti savo civilizacijos pavadinimą po savo poezija ar ant keramikos darbo ir pridėti kosmoso, iš kurio jis atsirado, ženklą – taip paversdamas darbą bendra visa ko dalimi.
Tokiu atveju, jei parašas tėra tik kompozicijos elementas, vertinga pasirašyti kitu ar netikru vardu (galbūt susikurti netikrą identitetą), galbūt tai suteiktų geriausią kontekstą darbo turiniui atskleisti. Juk galime save išreikšti, galime žvelgti giliau į klausimą, kaip kurti išraiškas ir kontekstus, kurie geriausiai padėtų mums surasti vienam kitą ir mus pačius, o tada transformuoti tai, ką randame.
Toks meninės vagystės šlovinimas neturėtų būti laikomas paskatinimu niekingai kopijuoti. Jauni pradedantieji plagiatoriai kartais visai nesuvokia, kas yra konteksto pakeitimas, ir mano, kad užtenka kaip papūgai kartoti tai, ką sako aplinkiniai. Bet taip turbūt nepasakysi nieko naujo ar vertingo, ar ne?
Vertė Latga Atgal
