Pankų subkultūra – judėjimas, JAV atsiradęs dar prieš 1970-tuosius, o vėliau persikėlęs į Europą, visų pirma - D. Britaniją, veikė tokia stipria jėga, jog net ir dabar, praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, vis dar egzistuoja, nors yra įgavęs naujų formų, o skeptikų teigimu, tiesiog išsigimęs. Pasaulinė žiniasklaida, dažnai siekdama pakenkti tiems, kurie jai „nenaudingi“, suformavo „panko – padugnės“ įvaizdį, o daugelis žymių prekės ženklų gamintojų, „užuodę“ pankų judėjimo gaivališkumą, pasisavino daug idėjų, jas pritaikė ir pateikė bendram vartojimui.
Todėl žmonės dažnai apsigauna: vieni pankais laiko mados aukas, „pankroką“ perkančias kokiame nors prekybos centre, kiti, dažniausiai jaunimas, paveikti žiniasklaidos, pradeda siekti jos suformuotų stereotipų. Tačiau pankai – ne saujelė keistai besirengiančių alkoholikų ar narkomanų. Jie nebijo viešai išreikšti nepasitenkinimo, kritikuoti visuomenę ir svarbiausia - imtis priemonių padaryti pasaulį geresnį – kovoti su aplinkos ir sąmonės tarša, masiniu aklu vartojimu, gyvūnų išnaudojimu, rasine, lytine ar kitokia diskriminacija.
Bėgant metams, nemažai pankų pasitraukė iš šio judėjimo, o daug pankroko grupių parsidavė, kitaip tariant, tapo tais, su kuo anksčiau kovojo. Tačiau pankų judėjimas niekada nebuvo miręs. Mažai kas žino, kada pirmieji pankai atsirado Baltijos šalyse. Ką jie darė ir daro. Todėl ši pirmoji teksto dalis – apie Lietuvą. Kas iš tiesų buvo pankų tėvu save viešai tituluojantis Atsuktuvas? Kas vyko legendiniame festivalyje Alumnato kiemelyje Vilniuje? Apie tai ir kitas lietuviškos pankų kultūros ypatybes sutiko papasakoti Žydrūnas ir Domas.
Kada pankrokas prasidėjo Lietuvoje?
Domas. Jeigu kalbame apie pankroką kaip muzikinį stilių ir su juo susijusį jaunimo judėjimą, Lietuvoje jis atsirado vėluodamas tik penkerius – dešimt metų. Sakau „tik“, nes pro tuo metu buvusią „geležinę užsklandą” nebuvo lengva prasmukti „supuvusių Vakarų ideologijai“. Pirmosios skiauterės ir primityvūs „fūzuoti“ trys akordai pasirodė ir pasigirdo devintojo dešimtmečio viduryje.
Kokiomis pagrindinėmis idėjomis vadovavosi pirmieji pankai?
Domas. Viena pagrindinių idėjų – protestas prieš egzistuojančią visuomenės, o ypač tuometinę valstybinę santvarką. Tai sutapo su gimstančiomis Sąjūdžio idėjomis. Pankai ryškiai išsiskyrė tuo metu pilkoje visuomenėje savo išvaizda (siaurintos kelnės, „grafkės”, skusti smilkiniai, auskarai ir pan.) bei gyvenimo būdu (ko vertas vien žaidimas „strazdanėlės“, kur, švelniai kalbant – tapšnojama).
Žydrūnas. Pirmieji pankų subkultūros „nešėjai” nebuvo apsėsti konkrečių idėjų. Tai greičiau buvo maištas prieš nusistovėjusius stereotipus (kad ir kokie jie būtų). Be abejo, už tų stereotipų nesilaikymą kai kam teko sumokėti „psichuškėmis“, išmetimu iš aukštųjų mokyklų, įkalinimu ir t.t. Kai kurie pankai buvo atvirai prijaučiantys nacionaliniam atgimimui (pavyzdžiui, Atsuktuvas), kiti prisilaikė pakankamai anarchistinės pozicijos. Dar kita šios subkultūros žmonių „grupė“ buvo atviresnė idėjoms ir vengė pankų ar bet kokių kitų stereotipų: save priskirdavo „neformalams“ ir neapsiribodavo vien kitais pankais bei pankroko muzika. Sąjūdis paskui save patraukė daugelį „maištingo“ jaunimo. Tačiau negalima teigti, kad visi pankai jį palaikė.
Jau nuo 1986-ųjų ant dažno panko striukės galėjai pamatyti ir anarchijos simbolį. Tačiau tik nedaugelis suprato jos tikrąją prasmę bei kilmę. Daugelis „A“ simbolio nešiotojų, paklaustų, ką tai reiškia, išsisukdavo žodžiu „laisvė“. Beje, dauguma tų laikų pankų laisvę suprato gana abstrakčiai, gal net labiau kaip individo laisvę, o ne tautos ar šalies laisvę.
Kokiais būdais pankų idėjos plito Lietuvoje?
Domas. Daugiausia – per tiesioginius susitikimus ir paštą. Paprastu paštu siuntiniuose keliaudavo „fanzinai“ (pankroko spauda), garso įrašai, nuotraukos, mintys. Kadangi pankrokas yra urbanistinis judėjimas – šios idėjos daugiausia plito didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, nors atsirasdavo aktyvistų ir tokiuose užkampiuose kaip Papilė ar Švenčionys.
Žydrūnas. Kiti miestai – Panevėžys, Pasvalys, kur egzistavo be galo imli pankų kultūrai metalo scena.
Iš kur tos idėjos ateidavo?
Domas. Pirminis šių idėjų šaltinis, žinoma, buvo Vakarai. Turintieji ten giminių, gaudavo įrašų ir spaudos, skleisdavo visa tai bendraminčiams. Žinoma, jei siuntiniai pasiekdavo adresatą po pašto darbuotojų patikrinimo. Puiki terpė sudygti šioms sėkloms buvo švietimo įstaigos, kuriose dažnai susikurdavo grupės bendraminčių.
Žydrūnas. Labai svarbų vaidmenį vaidino radijas, nes būtent pirmoji ir, be abejo, pati naujausia muzikinė informacija buvo „pagaunama“ sukiojant radijo rankenėlę ir gaudant bangas. Dalis vinilų patekdavo iš Klaipėdos uosto, tai buvo vienas „oficialių langų į pasaulį“. Vinilais būdavo prekiaujama ir Vilniuje „iš po skverno“ (prie Antakalnio troleibusų žiedo nelegaliame turgelyje, kuris vykdavo kiekvieną savaitgalį). Beje, melomanai ten renkasi iki šiol.
Kuris miestas buvo aktyviausias?
Domas. Vilnius ir Kaunas buvo pirmieji miestai, kur pasirodė pankai. Natūralu, nes čia žmonės turėdavo daugiausia galimybių gauti informacijos. Be to, mieste buvo lengviau būti kitokiam nei kaime, kur toks individas turėdavo atlaikyti milžinišką aplinkinių spaudimą. Aktyvumas pasireiškė muzikos grupėmis, rengiamais koncertais, leidžiamais „fanzinais“ ar tiesiog trynimusi „Piliovkėje“, Vilniuje, arba „Laisvėje“, Kaune.
Kaip save išreikšdavo pirmieji pankai – pirmosios grupės, festivaliai, klubai gal organizacijos?
Domas. Nesiimsiu spręsti, kas buvo pirmasis pankas, nes visada atsiras kas nors, kas jau keleri metai anksčiau skutosi skiauterę. Anksčiau jaunimas skirstėsi į dvi dideles grupuotes – „pankus“ ir „montanas“. Pirmieji dažniausiai buvo lietuviai, o antrieji – rusakalbiai. „Pankai“ neretai apėmė ir tokių grupių kaip „Depeche Mode“, „AC/DC“, „Motorhead“, „Bad Manners“, „Madness“, „The Cure“ ir kitų gerbėjus. Gal ir ne pirmosios, tačiau įdomiausios muzikinės grupės buvo: „Erkė maiše“, „Turboreanimacija“ (prieš tai vadinosi „Auka“), „Komanda V“ (vėliau virto į „Už Tėvynę“), „SKAT“, „Dustas nuodai“, „Sa-sa“, „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“, „Hidroelektra“.
Festivaliai „Alumnatas“ Vilniuje ir „Purvinoji žiema“ Kaune tapo vienomis pirmųjų scenų, kuriose pasirodė pankroko grupės. Vėliau, bene kasmet bent kelios pankroko grupės išlįsdavo tradiciniuose „Pačių blogiausių grupių festivaliuose“. Post-pankrokeriai „Bix“ ir visiški pankai „Už Tėvynę“ sėkmingai grojo tūkstantinėms minioms „Roko maršų per Lietuvą“ metu.
Beje, tais gūdžiais laikais Lietuvoje grojo tokie garsūs su pankroku susiję atlikėjai kaip „Sonic Youth“, „World Domination Enterpises“ (WDE) „Die Toten Hosen“, Billy Bragg, „Sugarcubes“ su Bjork priešakyje ir daugelis kitų. Lietuvoje nuolatinio klubo, žinoma, nebuvo. Per metus vykdavo keturi – penki koncertai skirtingose vietose, kur po pirmo karto pankų paprastai daugiau nebeįsileisdavo, nes „griauk“ ideologija buvo sąžiningai įgyvendinama realybėje.
Aktyviausi veikėjai – kaip jie pasižymėjo?
Domas. Turbūt daugiausia žinome apie nemirtingą Atsuktuvo ir Varveklio tandemą, kurių nuotykius spausdino a. a. laikraštis „Mes“ ir kiti leidiniai. Kadaise netgi radijo stotis „M-1“ buvo skyrusi jiems kelias valandas eterio. Kiti pirmosios kartos pankai yra mažiau žinomi plačiajai visuomenei, tačiau jų nematomas indėlis galbūt netgi vertingesnis.
Žydrūnas. Apie Atsuktuvo „fenomeną“ galiu pasakyti, kad tai buvo pačio Atsuktuvo tikslinis ėjimas populiarumo link bei konkretus mokėjimas „piarinti“ save per visas įmanomas tų laikų žiniasklaidos priemones. Būtent po jo įsiliejimo į populiariąją kultūrą („Sąjūdis“, „Roko maršas“, televizija), daugelis „Piliovkės“ atstovų pradėjo atvirai jį ignoruoti, ilgainiui netgi išstūmė jį iš ten.
Egzistavo tikrai daug įdomių ir intelektualių „undergroundo“ asmenybių - Janas, Giedrius, Normis, Žilva, Džiugas, Ernius, Čarlis, Londonas, Irmis, Vaidelis-Iškrypėlis ir kiti, kurių indėlis į pankų subkultūros susiformavimą buvo tikrai didesnis nei Atsuktuvo, tačiau jie sąmoningai vengė viešumo, ignoruodami oficialiąją sistemą, visokeriopai atsiribodami nuo jos įtakos.
Su kokiu valdžios ir visuomenės pasipriešinimu susidurdavo pankai?
Domas. Tarybinėje visuomenėje bet koks „kitoks“ buvo nepageidaujamas ir buvo dedamos visos pastangos, kad toks elementas „nusiramintų“. Valdžia, ypač milicijos pareigūnai, į tai žiūrėjo dar griežčiau. Kita vertus, pankai tapo vienais pirmųjų, išdrįsusių naudoti Trispalvę ir kitus tautinius simbolius. Iki šiol prisimenu vieną tų laikų plakatą, kuriame virš minios iškilęs pankas, ant išskusto smilkinio užsiklijavęs lipduką su Trispalve. Tuo metu pankai tam tikra prasme ėjo kartu su dauguma, o naujoji demokratiška valdžia ir visuomenė pradėjo daug tolerantiškiau žiūrėti į „kitokius“.
Ar buvo laikotarpis, kai viskas buvo sustoję, apmirę?
Domas. Ne, iš esmės pankroko laužas niekada neužgeso. Iš dalies todėl, kad tai ne vien muzikos stilius, bet ir gyvenimo būdas, kita vertus – jam nereikėjo ypatingų sąlygų egzistuoti. Bet koks rūsys, spirituoto vyno butelis ir aplūžusi gitara jau galėjo tapti protesto prieš kažką išraiška. Pankrokas niekada nesensta, nes vyresni jo atstovai dažniausiai po truputį dingsta, o jų vietą užima nauji, savo vietos gyvenime ieškantys, žmonės.
Kada pankrokas Lietuvoje buvo savo viršūnėje?
Domas. Jis visada tiek pat viršūnėje, kaip ir dugne. Galbūt įdomiausia buvo, kai griuvo „geležinė uždanga“ ir viskas tapo galima: pradėjo važiuoti užsienio grupės, atsirado galimybių rengti savo koncertus, laisvai gauti įrašų ir keistis informacija. Tada buvo tam tikras sprogimas, kuris vėliau užsivėlė vartotojiškumo dumble. Kita vertus, kas yra pankroko viršūnė?
Žydrūnas. Kalbant apie masiškumą, tai didžiausias pakilimas buvo nuo 1986-ųjų iki 1989-ųjų. Manau, kad „geležinės uždangos“ griuvimas bei Lietuvos tapimas nepriklausoma respublika labai paveikė subkultūrą ir įvyko tam tikras šokas bei sąstingis: subkultūrai ir visam „undergroundui“ būdingas maištas prieš vyraujančią sistemą priėjo aklavietę: dingo konkretus priešas, kurį buvo lengva įvardyti. „Undergroundo“ gretos ėmė retėti, o naujo priešo – „kapitalizmo ir vartotojiškumo“ – grėsmės niekas dar neįžvelgė ir nesuprato, nes paprasčiausiai jis po Lietuvos paskelbimo Respublika neegzistavo.
Pagal gyvybingumą sovietinis „undergroundas“ buvo daug gaivališkesnis ir netgi, sakyčiau, radikalesnis savo išoriniuose veiksmuose nei dabartinė pankų scena. Pavadinčiau tai „pirmapradžiu, gyvulišku, bet tikru gaivalu“.
Tačiau kalbant apie pankų idėjų brandą, tai branda ir anarchistinių idėjų kristalizacija atsirado tik dešimto dešimtmečio pradžioje, kada atsidarė Vakarų pasaulio informaciniai šaltiniai ir prasidėjo įvairiapusis „Rytų“ ir „Vakarų“ blokų bendravimas.
Kokia situacija šiandien?
Domas. Vyresni veikėjai atidarė savo klubus („Musė“ – Vilniuje ir „The Face“ – Kaune), Šiauliuose yra net dvi erdvės veiklai, koncertai taip pat vyksta Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje, kituose miestuose. Grupių norėtųsi daugiau ir įvairesnių, tačiau ir tarp dabartinių yra keturios ar penkios vertos dėmesio. „StartFM“ galima vadinti jei ne pankroko, tai bent undergroundo radijo stotimi. Vasaros festivalio „Darom“ tradicijas sėkmingai tęsia „Padarom“.
Nepatinka dabartinės scenos vartotojiškumas ir pasyvumas. Vartotojų yra pakankamai daug, o štai kūrėjų trūksta. Atsirado „jie“ (organizatoriai) ir „mes“ (auditorija) – savotiškas pirkėjo ir pardavėjo santykis, kuris pankų judėjimui iš esmės turėtų būti svetimas. Liūdina, kad iš esmės tai – paauglių judėjimas, kuriame viskas kartojasi kas trejus – ketverius metus.
Ar yra klubų, festivalių, grupių, individualių asmenų, kurie „veikia" iki šiol?
Domas. Varveklis iki šiol pankuoja Londono gatvėse, o dauguma senimo jau gyvena kituose pasauliuose. Kartais geresniuose, kartais blogesniuose. Kas tapo reklamos agentūros darbuotoju, kas juodai prasigėrė. Galbūt dalis ir toliau domisi pankų judėjimu, tačiau ne taip viešai. Reikia turėti omenyje, kad tai – nuolat besikeičiantis organizmas, kuriame stabilumas galėtų reikšti mirtį. Be to, protestas, matyt, yra daugiau jaunimo prerogatyva.
Kada atsirado pogas – šokis, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas pankroko koncertas, o dabar jo imitaciją galima pamatyti bet kuriame, kad ir labiausiai komerciniame renginyje?
Toks „pogo“, kurį įpratę matyti šiandien daugelyje pankroko koncertų, iš tiesų nėra kažkoks ypatingas reiškinys, būdingas šiuolaikinei pankų scenai. Tiek pats šokis, tiek jo slenginis pavadinimas 1986-aisiais jau tikrai egzistavo Lietuvos scenoje ir pankroko koncertuose „užvirdavo“ audringas „pogo katilas“.
Tų laikų televizijos laidos „Estrados orbitoje“ vedėjas, rodydamas ištraukas iš „Alumnato“ festivalio, šį šokį apibūdino kaip nevaldomos agresijos ir smurto proveržius, kas, žinoma, neigiamai atsiliepė visuomenėje, nes, nežinant pankų subkulturos bei pateikiant atskiras jos detales tendencingai ir be konteksto, statistiniam piliečiui susidarė vaizdas, kad girta gauja iškrypėlių daužo vienas kitą pagal nesuvokiamą „fūzuotų“ gitarų kakofoniją.
Parengė Goda Raibytė
Nuotraukos: Ugnius Gelguda ir kt.
Bernardinai.lt
