Michailas Aleksandrovičius Bakuninas (1814-1876) neabejotinai yra bene pats svarbiausias anarchistinės minties ir anarchistinio judėjimo veikėjas, iškilus anarchistinės pasaulėžiūros reiškėjas. Būdamas talentingas filosofas, Bakuninas padėjo anarchizmo, kaip vientisos pasaulėžiūros (o ne tik kaip veiklos programos ar socialinio mokymo), pagrindus. Bakuninas, kaip niekas kitas, sugebėjo išreikšti pagrindinį anarchizmo motyvą – maišto patosą, bekompromisę kovą už asmenybės bei visuomenės išlaisvinimą.

Aleksandras Blokas rašė: „Mes skaitome Bakuniną ir girdime ugnies siautulį... Dėl tos viską atperkančios ugnies mes jau galime pamiršti smulkius jo gyvenimo faktus... Pasiskolinkime ugnies iš Bakunino”. Svarbiausias Mišelio (taip Bakuniną vadino ir tada, kai jis buvo paauglys – šeimoje, ir kai buvo senis – tarp Šveicarijos darbininkų) dvasios bruožas, kaip iškilusis anarchistas pats pripažino, yra „laisvės meilė ir nenumaldoma neapykanta bet kokiems suvaržymams, dar didesnė, jei suvaržymai tekdavo kitiems, o ne man pačiam. Laikau šventa pareiga sukilti prieš bet kokius suvaržymus, kas juos beatneštų, ir kam jie bebūtų skirti. Manyje visda buvo daug donkichotiškumo, ne tik politinio, bet ir privataus.”

Bakunino gyvenimas atrodo panašus į legendą. Tarp jo draugų buvo N. Stankievičius, I. Turgenevas, A. Gercenas, V. Bielinskis, P. Čaadajevas, G. Herweghas, R. Wagneris, G. Sand, A. Mickiewiczius, P.J. Proudhonas, A. Ruge, W. Weitlingas. Bakuninas įkvėpė Richardą Wagnerį sukurti nenuoramą Zygfrydą, Turgenevui tapo Rudino prototipu, o Dostojevskiui – Stavrogino.

Jaunystėje žavėjosi filosofija, dalyvavo diskusijose Maskvos salonuose ir gimtuose namuose Priamuchine. Po to perėjo prie praktinės revoliucinės veiklos. Dalyvavo 1848 m. revoliucijoje Paryžiuje (vasarį), kvietė sukilti visus slavus, statė barikadas Prahoje ir Drezdene, buvo areštuotas, jam paskelbti mirties nuosprendžiai Saksonijoje ir Austrijoje. Dvylika metų praleido tvirtovėse ir tremtyse – Saksonijoje, Austrijoje ir Rusijoje (Petropavlovsko ir Šliselburgo tvirtovėse, kur dėl „ypatingai žmogiško elgesio” neteko dantų ir susirgo skorbutu). Fantastišku būdu pabėgo iš Sibiro, dirbo Gerceno „Kolokole” („Varpe”), kovojo prieš K. Marxo autoritarizmą Internacionale…

Revoliucinė M. Bakunino veikla nepripažino sienų ir savo mąstais buvo tiesiog milžiniška. Jis padėjo lenkams per 1863-1864 m. sukilimą, rėžė kalbas Švedijoje, pasiuntė emisarą anarchistą G. Fanelli į Ispaniją suorganizuoti Internacionalo sekciją, ragino bendražygius sukilti Lione, sėkmingai diskutavo prieš Mazzini Italijoje (čia sukūrė anarchistinį judėjimą ir tapo Bolonijos sukilimo iniciatoriumi), organizavo Internacionalo Juros (anarchistinę) federaciją Šveicarijoje, kovojo Paryžiuje, Prahoje, Drezdene, agitavo bulgarus ir serbus, suomius ir čekus, bendradabiavo su „Zemlia i volia” 1860-aisiais, (savo nelaimei) dalyvavo Nečiajevo propagandoje, buvo Bakunino ratelių Rusijos pietuose įkvėpėjas. Sąrašas jo sukurtų organizacijų, parašytų programų ir įstatų užimtų kelis puslapius.

Gyvenimo, kupino materialinių nepriteklių ir priešų šmeižtų, pabaigoje, po Internacionalo generalinės tarybos prieš jsuorganizuoto pjudymo, po visos virtinės pralaimėtų sukilimų, Paryžiaus Komunos žūties ir Bismarcko pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare (ta pergalė, kaip pranašiškai numatė Bakuninas, kartu su dalies darbininkų judėjimo posūkiu į oportunizmą, pranašavo ilgą ir visuotinę reakcijos, biurokratijos ir militarizmo pergalę Europoje) – M. Bakuninas vis dėlto nebuvo moraliai palaužtas, nors pesimistinės gaidos jo pažiūrose ir sustiprėjo.

Žinoma, Bakuninas nebuvo „bebaimis ir tyras riteris”, neklystantis jokiuose savo poelgiuose. Savo tikrai fantastiškoje veikloje jis darė daug klaidų, kuriomis jį galima iš tikro kaltinti. Dauguma jų, beje, susijusios pernelyg dideliu žavėjimusi atsiveriančiomis galimybėmis pritraukti kovon kitus žmones, neretai jas idealizuojant ir, anot Gerceno, „painiojant antrąjį nėštumo mėnesį su devintuoju”. Bakuninas dažnai priimdavo trokštamus dalykus už tikrus, perdėdavo masių pasirengimą revoliucijai, leido sau nesuprantamus poelgius – blefą ir mistifikacijas, aiškiai žavėjosi konspiracine suokalbininkiška revoliucine veikla. Bakuninas, be abejonės, atsakingas už atskirus nacionalistinius (antivokiškus ir antižydiškus) išpuolius, pasitaikančius jo darbuose, ir už S. Nečiajevo veiklą.

Bet neklysta tik tas, kas nieko nedaro, o Bakuninas savo gyvenime sugebėjo nuveikti be galo daug. P. Kropotkinas, bendravęs su Šveicarijos darbininkais anarchistais, pažinojusiais Bakuniną, ypatingai pabrėžia: „Mane labiausiai nustebino tai, kad dorovinė Bakunino įtaka buvo stipresnė nei jo, kaip intelektualaus autoriteto, įtaka”.

Būdamas dideliu Hegelio filosofijos žinovu, Bakuninas pasirinko ne filosofines abstrakcijas, o gyvenimą ir kovą, pajėgė įgyvendinti tai, ko siekti ragino žodžiais. Bakunino asmenybė – tai energijos, siekio gyventi ir kovoti, pranašo, pamokslininko, oratoriaus ir filosofo talentų, sugebėjimo uždegti žmones ir vesti paskui save, asmeninio žavesio, organizatoriaus sugebėjimų, pasiaukojimo, nuoširdumo ir nesavanaudiškumo lydinys. Kalbėdami apie Bakuniną kaip teoretiką, išvardinkime jo svarbiausius darbus: „Reakcija Vokietijoje”, „Filosofiniai pamąstymai apie dievišką vaiduoklį, apie tikrą pasaulį ir žmogų”, „Federalizmas, socializmas ir antiteologizmas”, „Valstybingumas ir anarchija”, „Dievas ir valstybė”, „Botago principu sukurta vokiečių imperija ir socialinė revoliucija”.

Sekdamas garsiuoju principu „Graunanti dvasia yra kurianti dvasia, aistra griauti yra kūrybinė aistra!”, M. Bakuninas savo darbuose nesiekė sistematiškumo ir dėsningumo, visada buvo labai polemiškas ir, pasiremdamas oponentų teiginiais, formuluodavo savo poziciją. Apskritai Bakuninas teikė pirmenybę gyvenimui, o ne mokslui, manydamas, kad mokslinė mintis niekada nepajėgs apimti ir pažinti viso gyvenimo, visko numatyti ir valdyti žmonių veiklą. Iš čia, beje, kilo ir karšti didžiojo maištininko prieštaravimai pozityvistų ir marksistų idėjai, kad visuomenę turi valdyti mokslininkai, kurie, Bakunino nuomone, neišvengiamai bandys įtalpinti gyvus žmones į savo doktrinų bei teorijų Prokrusto lovą.

Neturėdami galimybės smulkiai išdėstyti visų Bakunino idėjų, pažymėsime, kad jų santrumpa galima laikyti vieną jo darbo pavadinimą: „Federalizmas, socializmas ir antiteologizmas”. Dievui ir religijai jis priešpastatė „antiteologizmą”, naująją „Žmogaus religiją” ir liaudies švietimą; prievartinei valstybės centralizacijai – federalizmą ir savivaldą, o kapitalistiniai eksploatacijai – socializmą ir kolektyvinę dirbančiųjų nuosavybę („kolektyvizmas” – viena svarbiausių bakunino teorijos krypčių).

Bakuninas buvo karingas bedievis, laikęs Dievą įasmenintu tironu, o religiją – žemiško despotizmo ir amžinojo žmogiškojo netobulumo bei konformizmo priežastimi.

Daug ryškių ir aistringų puslapių Bakuninas paskyrė visapusiškai valstybės kritikai ir jos griaunančiai įtakai žmonėms, tiek valdomiems, tiek ir valdantiems. „Valstybė – tai pats didžiausias, pats ciniškiausias ir pats didžiausias žmogiškumo neigimas, – rašė rusų anarchistas. – Ji sutrauko visuotinio žmonių solidarumo ryšius ir suvienija tik nedidelę žmonių dalį, siekiančią sunaikinti, užkariauti ir pavergti visus kitus”. Bakunino nuomone, prieš žmones ir visuomenę vykdomą savivalę valstybė pakiliai vadina „įstatymu”. Valstybė, anot Bakunino, yra ne kas kita, kaip „oficialiai patvirtinta kompetetingos mažumos globa, siekianti prižiūrėti ir valdyti tą didelį, nepataisomą ir siaubingą vaiką – liaudį”. Kadangi bet kokia valdžia siekia būti amžina, „vaikas” niekada nesulauks pilnametystės, kol viešpataus minėtoji globa.

„Ten, kur prasideda valstybė, baigiasi individo laisvė, ir atvirkščiai. Man paprieštaraus, kad valstybė, visuomenės gerovės arba visuotinio intereso atstovas, atima iš kiekvieno dalį jo laisvės tik tam, kad aprūpintų viskuo kitu. Bet visa kita – tai, jeigu norite, saugumas, bet ne laisvė. Laisvė nedaloma: negalima atkirsti vieną jos dalį, nenužudžius jos visos. Maža dalis, kurią jūs atkertate, – tai pati mano laisvės esmė, be kurios neįmanoma visuma”. „Tokia jau bet kokios valdžios logika, kad jinai neišvengiamai žaloja tą, kas ją turi rankose, ir žudo tą, kas jai paklūsta”.

Smerkdamas patriotizmą kaip valstybinę bei nacionalistinę vergijos ir neapykantos ideologiją, Bakuninas nuodugniai kritikuoja ir atstovaujamąją demokratiją, besiremiančia, jo nuomone, valdomų masių manipuliavimu. Valstybės ir socialinės revoliucijos problemas Bakuninas analizuoja tampriame sąryšyje su nacionalinėmis įvairių Europos tautų ypatybėmis, jų istorija ir kultūra. Jeigu Bismarcko Vokietija Bakuninui atrodo valstybingumo, centralizmo, militarizmo ir biurokratijos dvasios įsikūnijimu, tai romanų ir slavų tautas mąstytojas nagrinėja kaip terpę, stichiškai gimdančią anarchistus, kur tautos idealai persmelkti laisvės ir savivaldos siekių. Reikia pripažinti, kad būtent slavų šalyse ir Europos pietuose anarchistinis judėjimas įgavo plačiausią mąstą 1860-1870 m. ir vėliau.

Savo kūriniuose Bakuninas pateikia puikią, nuoseklią valstybinio socializmo (pirmiausia marksistinio) kritiką, kuri pasirodė pranašiška. Netikėdamas Marxo siūlomos „proletariato diktatūros” laikinu pobūdžiu (nes bet kokia diktatūra siekia tapti amžina), neigdamas marksistinę mintį apie „mokslinių socialistų” valdymą ir galimybę įvesti socializmą per totalų visuomeninio gyvenimo bei gamybos suvalstybinimą, Bakuninas pranašavo: kadangi eksploatacija ir valdžia vienas su kitu neatsiejamai susiję, tai sunaikinus vieną, bet išsaugojus kitą, neišvengiamai atsiras nauja „raudonosios biurokratijos” klasė, pakeisianti senas eksploatatorių klases.

Bakuninas kvietė į socialinę revoliuciją, griaunančią klasinius bei valstybinius šiuolaikinės visuomenės institutus ir pakeičiančią juos bendruomenių, komunų bei darbo kolektyvų socialistine federacija, veikiančia be valstybės. Pagrindine jėga, galinčia įvykdyti revoliuciją, Bakuninas Europoje laikė proletariatą („juodadarbę liaudį”), o Rusijoje – valstietiją.

Tokiu būdu Bakuninas radikalizavo Proudhono anarchizmą ir išpopuliarino darbininkų judėjime. Bakunino veiklos pasekmė buvo platus anarchizmo paplitimas – pirmiausia Ispanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Pastebimiausi to pasireiškimai tai atsiradęs anarchistinis sparnas Tarptautinėje darbininkų draugijoje (Pirmajame Internacionale) ir Paryžiaus Komuna, kurioje anarchistai suvaidino vieną iš svarbiausių vaidmenų.

Versta iš: Рябов П. В. Краткая история анархизма. Краснодар: Черное и красное, 2000.