„Laisvė, lygybė, brolybė” kairiesiems ne tušti žodžiai. Nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos laikų šis šūkis įsitvirtino revoliucinės kovos ideologijoje. Ir nors revoliucijos eigoje jo samprata keitėsi, mums svarbus būtent tas galutinis variantas, artimas kairiųjų (tiek marksistų, tiek ir anarchistų) pažiūroms.
Apie tuos žodžius prisikaupė daugybė mitų ir legendų. Tačiau šie trys principai visada tampa abstrakcija, kol mes juos bandome taikyti kapitalistinėje visuomenėje. Kaip pabrėžė Rusijos anarchistai dvidešimto amžiaus pradžioje: „Kad ir kiek jie šūkaliotų apie laisvę, lygybę, brolybę – visa tai melas, kol egzistuoja privati nuosavybė. Liaudžiai tai teisė mirti iš bado, vergų lygybė ir mirtininkų lygybė!”
Pradedant kalbą apie „lygybės” sąvoką, reikia atkreipti dėmesį, kaip šią sąvoką aiškino prieš šimtą penkiasdešimt metų, kada buvo dedami šiuolaikinių kairiųjų idėjų pamatai. Aš tą padarysiu besiremdamas anarchokomunizmo doktrina, juo labiau kad anarchistus dažnai kaltina smulkiaburžuaziškumu, o kartais net vadina buržuazinių pažiūrų reiškėjais.
Bakuninas buvo pereinamoji figūra tarp reformistinių Proudhono ir revoliucinių komunistinių Kropotkino koncepcijų. Todėl logiška atreipti dėmesį ne į Proudhono, Godwino, Stirnerio ar to paties Bakunino darbus, o pirmiausia į Kropotkiną, Élisée Reclus, Jeaną Grave'ą, Aleksandrą Berkmaną, Errico Malatestą ir kitus.
Pavyzdžiui, Kropotkinas, nors ir nėra anarchokomunizmo pradininkas, bet išnagrinėjo pagrindines šios krypties idėjas. Piotras Aleksejevičius suprato lygybę ne kaip kažkokią abstrakciją, kada „lygybės” sąvoka fetišuojama ir postuluojama kaip tam tikras absoliutas, o labai konkrečiai: lygybė yra tada, kai nėra herarchijos, skirstymo į turtingus ir vargšus, žmogaus valdžios žmogui. Savo knygoje „Duona ir laisvė” jis rašė: „Tą dieną, kai įvyks namų eksproprijacija, darbininkas supras, kad tikrai atėjo nauji laikai, kad jam jau neteks lenkti galvos prieš turtingus ir stiprius, kad lygybė yra atvirai paskelbta, kad Revoliucija vyksta iš tikro, o ne lieka paprastu valstybinių dekoracijų pakeitimu, kaip jau ne kartą buvo”.
Visgi klausimų komunistams nuo to ne mažiau. Juos kaltino ir tebekaltina noru suvaryti visus į totalios lygiavos visuomenę, grindžiamą blogiausiomis Orwello antiutopijos „1984” tradicijomis. Tad Žvanija savo straipsnyje tęsia: „Laikydami, kad materialios padėties lygybė yra dėsninga „gamtos” lygybės pasekmė, socialistai ir anarchokomunistai labai klysta”. Vienok tokia anarchokomunistinių pažiūrų interpretacija mažų mažiausiai klaidinga, melaginga ir iškreipianti pačią libertarinio komunizmo idealų esmę. Dar XIX-XX amžių sandūroje vienas iš žymių anarchokomunizmo teoretikų italas Errico Malatesta, atsakydamas į panašius komunizmo priešininkų išpuolius, rašė: „Kad ir kokie būtų gamtos suteikti gabumai, jie neturi suteikti teisės į išimtines privilegijas. Gamtoje jūs nerasite dviejų vienodų individų, bet mes reikalaujame socialinės lygybės visiems, tai yra visiems vienodų vystymosi sąlygų ir priemonių. Mes tikime, kad tokia lygybė ne tik atitinka teisingumo ir broliškos meilės jausmus, kurie būdingi žmonijai, bet ir yra pagrįsta abipusia nauda, kaip stipriųjų, taip ir silpnųjų”.
Kropotkinas rašė, kad „lygybė – tai teisingumas”: „Lygybė visame kame – teisingumo sinonimas. Tai ir yra anarchija. Mes atmetame kilmingumą, kuris mano galintis naudotis kitų paprastumu”. Jis manė, kad „tapdami anarchistais, mes ne tik skelbiame karą abstrakčiai trejybei: įstatymui, religijai ir valdžiai. Mes stojame į kovą (…) su visomis nelygybės apraiškomis, kurios įskiepytos mūsų širdyse valdytojų religijos ir įstatymų. Mes skelbiame karą jų veiklos būdui, jų mąstymo formai. Valdomas, apgaudinėjamas, išnaudojamas žmogus, prostitutė ir t.t. žeidžia mūsų lygybės jausmą. Dėl Lygybės mes norime kad daugiau nebūtų nei prostitucijos, nei išnaudojimo, nei apgaudinėjamų, nei valdomų žmonių. Skelbdami mūsų anarchistinį dorovinį principą, mes tuo pačiu atsisakome teisės, į kurią visada pretendavo doros skelbėjai, – teisės laužyti žmogaus prigimtį vardan bet kokio dorovinio idealo. Mes niekam nepripažįstam šitos teisės. Mes nenorime jos ir sau”. Nors ir tiesiai nesakoma, tačiau matyti, kad Kropotkinui „lygybė” – tai ir lygi galimybė kuo labiau tobulinti visus galimus kiekvienos atskiros asmenybės gabumus bei talentus.
Lygybės idėjos šiandien
Mes trumpai apžvelgėme lygybės idėjas Kropotkino, Malatestos ir Grave’o „klasikiniame anarchizme”. Visgi verta prisiminti ir labiau šiuolaikiškus pamąstymus šia tema.
Pirmiausia pažymėčiau „žaliąjį anarchistą” Murray’ų Bookchiną, radikalų ekologą ir socialistą (marksistą) André Gorzą ir Frankfurto mokyklos atstovą Erichą Frommą. Žinoma, tai ne visai šiuolaikiškas požiūris į lygybę, nes autoriai rašė 1940-1980 metais. Be to, dauguma iš jų nėra anarchistinės minties atstovai. Ypatingai svarbios atrodo įvairių pakraipų ekologų pažiūros, tačiau pradėkime nuo radikaliosios filosofijos.
Savo knygoje „Bėgimas nuo laisvės” (1941) Frommas lygybės klausimu pabrėžė: „Kiekvienos asmenybės unikalumas anaiptol neprieštarauja lygybės principui. Tezė, kad žmonės gimsta lygūs, reiškia, kad visi turi pagrindines žmogiškas savybes, visi dalinasi bendru tragišku likimu ir visi vienodai turi neatsiejamą teisę į laisvę ir laimę. Be to, ta tezė reiškia, kad santykiai tarp žmonių turi būti apsprendžiami solidarumo, o ne pranašumo ir paklusnumo. Bet lygybės principas visiškai nenumato, kad visi žmonės vienodi. Toks lygybės aiškinimas grindžiamas tuo vaidmeniu, kurį šiandien vaidina kiekvienas individas savo ekonominėje veikloje.” Idomus Frommo požiūris ir į socialinius- ekonominius lygybės aspektus socializme (1976): „Klaidinga yra „neribotos nelygybės arba absoliučios pajamų lygybės” alternatyva. Tie, kurie siekia lygybės taip, kad kiekvieno dalis būtų absoliučiai lygi bet kurio kito žmogaus daliai, tuo pačiu parodo stiprią savo orientaciją į turėjimą, nors ir bando tai neigti savo prisirišimu prie visiškos lygybės idėjos. Už to prisirišimo kyšo tikrasis jų elgesio motyvas – pavydas. Tie, kurie reikalauja, kad niekas neturėtų daugiau nei kiti, gina save nuo pavydo, kurį jie jaustų, jei kas nors turėtų ko nors bent uncija daugiau nei jie patys. Svarbu, kad būtų pašalinti ir prabanga. ir skurdas, tačiau lygybė neturi apsiriboti kiekybiniu suvienodinimu paskirstant materialines gėrybes, lygybė reiškia, kad pajamų skirtumas neturi viršyti tokio lygio, kuris nulemtų skirtingą gyvenimo lygį įvairioms socialinėms grupėms.”
Šie vokiečių filosofo žodžiai glaudžiai siejasi su Kropotkino mintimis, išdėstytomis knygoje „Duona ir laisvė” (1892): „Tegul kiekvienas ima kiek tinkamas visko, ko yra pakankamai, ir gauna ribotą kiekį viso to, ką tenka skaičiuoti ir dalinti! Pabandykite kokiam nors liaudies susirinkime pasakyti, kad keptas jerubes reikia tiekti išlepintiems aristokratų veltėdžiams, o juoda duona maitinti ligonius ligoninėse, ir pamatysite, kad jus nušvilps. Geriau tame pačiame susirinkime pasakykite, kad geriausias maistas turi būti skiriamas silpniesiems ir sergantiems. Pasakykite, kad po ligonių jis bus skiriamas vaikams. Tegul jiems klius ožkų ir karvių pienas, jeigu jo nepakanka visiems. Tegul vaikas ir senukas gauna paskutinį mėsos kasnelį, o suaugęs, sveikas žmogus pasitenkina sausa duona, jeigu tenka imtis tokio kraštutinumo. Žodžiu, pasakykite, kad jeigu kokių nors atsargų nepakanka ir jas reikia skirstyti, tai paskutinės atsargos turi būti atiduotos tiems, kam jų labiausiai reikia. Pasakykite tai, ir jūs pamatysite, kad su jumis sutiks.”
Tai ir yra „beprasmišką prievartinę lygiavą” paneigianti „lygybės” sąvoka, išsakyta įvairiu metu, įvairiais žodžiais ir tokių įvairių autorių.
Tokiems autoriams kaip M. Bookchinas ir A. Gorzas lygybės klausimas turėjo dar ir ekologinį atspalvį, atspindėjusį ribotų išteklių temą (ką suprato ir Erichas Frommas, bet nagrinėjo klausimą pirmiausia filosofijos ir psichoanalitikos požiūriu). „Augimas ir vystymasis kapitalizmo sąlygomis virsta krize ne tik todėl, kad tai – kapitalistinis augimas, bet ir todėl, kad bet koks augimas turi natūralias ribas”, – savo veikale „Ekologija ir laisvė” rašė Andre Gorzas. Ir pratęsė: „Visgi mintis, kad ekonominis augimas sumažina nelygybę, yra klaidinga. Statistika rodo, kad viskas yra priešingai”.Lygybės supratimas Andre Gorzui, kaip ir Kropotkinui ar Frommui, anaiptol nereiškė „absoliučios lygiavos”. Ten pat jis rašė: „Materialinė nelygybė nustoja buvusi svarbiausiu rūpesčiu, kai tik ji nustoja simbolizuoti padėtį herarchijoje. Materialinis gerbūvis nežemina ir nestumia kitų į skurdą, jeigu jo nelydi galimybių herarchija ar teisė valdyti kitų žmonių gyvenimus. Materialinis skurdas nežemina tol, kol teisė tenkintis mažesniu prekių kiekiu ateina iš visuomenės apačių, o ne primetama joms jėga”.
Iš savo pusės anarchoekologas Murray’us Bookchinas pažymėjo: „Turbūt akivaizdžiausia problema yra nekontroliuojamas augimas. Šiuolaikinėje visuomenėje neribotą ekonominį augimą įprasta laikyti žmonijos progreso liudijimu. Iš tikro augimas yra beveik rinkos ekonomikos, kuri šiandien dominuoja JAV ir pasaulyje, sinonimas. Tas faktas ryškai atsispindi populiariame verslo šūkyje „Augti arba žūti”. Mes gyvename lenktyniaujančiame pasaulyje, kuriame konkurencija yra ekonominio gyvenimo dėsnis. Žmonijai iškilo labai konkreti problema: nekontroliuojamas ekonominis augimas, kurstomas kapitalizmo poreikių ir padaugintas iš ekonominės nelygybės, sukels pavojų pačiam mūsų civilizacijos egzistavimui jau pačioje artimiausioje ateityje.”
Bookchinas manė: „Jeigu ekobendruomenė kada nors susikurs, visuomeninė būtis sukels žmogiškosios ir gamtos įvairovės vystymąsi, sutampantį su harmoninga visuma. Pradedant bendruomene ir baigiant dideliomis erdvėmis bei ištisais kontinentais, mes pamatysime margą įvairovę žmonių grupių ir ekosistemų, tobulinančių savo specifines galimybes ir atveriančių savo nariams platų ekonominių, kultūrinių ir elgesio iniciatyvų spektrą. Naujas vienybės jausmas atspindės žmonių interesų lygybę ir visuomenėje, ir gamtoje. Išlaisvinti nuo slegiančios rutinos, nuo trukdančios priespaudos ir neužtikrintumo, nuo skubėjimo ir netikrų poreikių naštos, nuo autoriteto ir iracionalaus spaudimo pančių, žmonės pirmą kartą istorijoje galės suvokti savo kaip visuomenės ir gamtos dalies galimybes”.
Andrejus Fiodorovas
Vertė E.B., 2010 05 11
