1861 m. panaikinus baudžiavą, Rusijoje atsirado politinių reformų poreikis. Prasta užsienio politika, valdininkų korupcija, darbininkų išnaudojimas, nedemokratinis valdymas, socialinės problemos skatino radikalių revoliucinių jėgų kūrimąsi ir stiprėjimą.1898 m. susiburia Rusijos Socialdemokratinė Darbo partija, 1902 m. iš narodninkų judėjimo liekanų susikuria Socialistų Revoliucionierių partija (eserai), Rusijos imperijos pakraščiuose buriasi nacionaliniai išsivadavimo frontai, Petrograde, Kronštate, Maskvoj, Bialystoke susikuria stiprūs anarchistų judėjimai.

     1917 m. pavasarį (pagal Julijaus kalendorių - vasarį, todėl revoliucija dažniau vadinama Vasario revoliucija) įvykdoma buržuazinė revoliucija, caras Nikolajus II atsisako sosto ir valdžią Rusijos imperijoje perima Laikinoji vyriausybė. Laikinoji vyriausybė, nors ir turėjo visus valdžios svertus, negalėjo suvaldyti imperijos miestuose atsirandančios dvivaldystės. Visoje šalyje pradėjo kurtis darbininkų savivaldos tarybos – sovietai. Pagrindinė derybininkė su Laikinąja vyriausybe buvo Petrogrado darbininkų atstovų taryba. Šioje taryboje buvo menševikų, eserų, bolševikų ir anarchistų atstovų. Tuometinė Rusija tapo bene demokratiškiausia šalimi per visą savo istoriją.Į tėvynę grįžta didelė dalis tremtyje buvusių intelektualų bei revoliucionierių, tarp jų P. Kropotkinas ir V. Leninas.

      Dvivaldystės metu sustiprėjo politinė poliarizacija – negausus, bet įtakingas konservatorių bei liberalų sluoksnis palaikė Laikinąją vyriausybę, tuo tarpu bolševikų, eserų ir kitų revoliucinių jėgų parama išaugo plačiojoje visuomenėje, ypač kariuomenėje, bei tarp miesto darbininkų.1917 m. birželį anarchistų inicijuotos masinės demonstracijos Petrograde vos nenuverčia Laikinosios vyriausybės, tačiau vėliau anarchistai nesugebėjo tapti lyderiaujančia revoliucine jėga. Geriau organizuoti bolševikai, pasinaudoję Laikinosios vyriausybės silpnumu, vadovaujami Levo Trockio ir V.I. Lenino, 1917 m. spalį įvykdo revoliuciją.

      Prasidėjus pilietiniam karui, Rusijoje bolševikai apie save suburia platų socialistinių partijų bei organizacijų būrį. Kol nebuvo išblėsęs pradinis revoliucinis įkarštis, dalis anarchistų (anarchosindikalistų) pilietiniame kare palaikė bolševikų pusę, pas bolševikus perėjo net keletas žymių anarchistų, tokių kaip V.I. Čiapajevas, D.Furmanovas ir G. Kotovskis.

      Maskvos anarchistų federacija 1917-1918 m. žiemą užėmė dešimtis priemiesčio dvarų ir juos paskelbė „Anarchijos namais“, ten buvo įrengiami klubai, bibliotekos, spaustuvės, apsistodavo „Juodosios gvardijos“ būrių nariai.

      Anarchistai išvystė plačią anarchistinės propagandos sistemą. Aktyviai reiškėsi talentingi ir originalūs anarchistų teoretikai A.Borovojus, D.Novomirskis, V.Volina, G.Maksimova ir t.t. Steigėsi anarchistinės leidyklos. Maskvoje, Kronštate, Petrograde ir kituose miestuose daugiatūkstantiniais tiražais buvo leidžiami anarchistiniai dienraščiai. Labai išaugo anarchosindikalistų įtaka profsąjungose. Anarchistinės propagandos sąjungos veikla, sparčiai augančios anarchistinės jaunimo organizacijos ir sąjungos, didėjanti anarchistų įtaka bei populiarumas visuomenėje pradėjo kelti pavojų bolševikams.

     Prisidengę kova su nusikalstamumu (pilietinio karo maišalynėje Juodąja laisvės vėliava dangstėsi išties nemažai kriminalinio pasaulio atstovų), 1918 m. balandį čekistai ir „raudonieji“ latvių šauliai netikėtai užpuola Anarchijos namus, masiškai areštuoja anarchistus, uždraudžia anarchistinę spaudą.

     Išnaudoję stichines ir anarchistines masių nuotaikas revoliucijai, bolševikai, gavę valdžią, vis toliau traukėsi nuo skelbtų revoliucinių idealų ir kūrė tą patį imperialistinį valstybės aparatą su represinėmis struktūromis, biurokratija, žmonių išnaudojimu, beteisiškumu ir agresyvia užsienio bei vidaus politika.

     Pačiame anarchistų judėjime išsiskyrė dvi mąstymo kryptys, turinčios skirtingą nuomonę apie bendradarbiavimą su bolševikų režimu. Anarchosindikalistai, paprastai veikę profsąjungose, bendradarbiavo su bolševikais iki kol bus nugalėtas „didesnis blogis“ – reakcinės jėgos, tuo tarpu anarchokomunistai teigė, kad reikia „tuojau pat nuversti socialinių vampyrų valdžią“. Kaip teigė V. Machajskis: „Bolševikų perversmas tėra intelektualų kontrrevoliucija“. Savo veiklą pradėjo anarchistinės organizacijos Chernoznametsy bei Beznachaltsy.

     1918-1919 m. Maskvoje vyko tikras miesto partizaninis karas, kurio apogėjumi galima pavadinti 1919 m. rugsėjo 25 d. eserų ir anarchistų įvykdytą komunistų partijos Maskvos komiteto pastato susprogdinimą.

     1918 m. Ukrainoje susikūrė vietos anarchistų federacija „Nabat“, Guliajpolėje veikė N. Machno suorganizuota valstiečių armija. Pasirodė, kad teritorinė, savanoriška, paprastų ginkluotų valstiečių armija, vadovaujama liaudies pasitikėjimą pelniusių vadų, yra daug efektyvesnė nei muštrą ir vergišką discipliną praktikuojančios tiek „raudonųjų“, tiek „baltųjų“ reguliariosios armijos (tarp kitko, įžymiąją „tačianką“ išrado būtent machniečiai).

     Daug kartų Guliajpolės rajonas buvo užgrobtas ir daug kartų priešų vadai buvo pareiškę, kad su N.Machno susidorota, bet vėl ir vėl sukilėliai išeidavo iš slėptuvių miškuose ir „degindavo žemę po kojom“ tiek bolševikams, tiek „baltiesiems“.

     „Batka“ (liet. tėvelis) Machno – vienuolika kartų sužeistas, keliskart išduotas savo „sąjungininkų“ bolševikų, kurie jį apdovanojo vienu pirmųjų Raudonosios žvaigždės ordinu Pastarieji tai apšaudydavo jo štabą, tai įnirtingai naikino jo raitąją kavaleriją, kuri kartu su bolševikais kovojo prieš Vrangelio armiją...

     Nestorą Machno labai palaikė žmonės, nes jis kovojo ne už proletariato diktatūrą, ne už kokią nors partiją ar tautą, o už tai, kas buvo svarbu visiems: už liaudies savivaldos įtvirtinimą, už žemę ir laisvę, už nepartines tarybas ir jų federacijas. N. Machno savo kontroliuojamoje teritorijoje netoleravo antisemitizmo, žiauriai bausdavo nusikaltėlius ir buvo griežtas su „buožėmis“.

     Pilietinio karo košmare Machnovijos rajonas buvo tarsi „laisvoji ekonomine zona“, kurioje reiškėsi visos anarchistinio ūkininkavimo formos: komunos, kooperatyvai, privatūs ūkiai (be išnaudojamojo darbo). Niekas žmonių prievarta nevarė nei į kolūkius, nei tarybinius ūkius. Žemės ūkio produktai buvo siunčiami į miestus ir mainomi į pramonės produkciją. Guliajpolės rajonas ne tik gynėsi nuo užpuolikų, bet ir gyveno, kūrė savo savivaldos sistemas.

     Bet 1919-1920 m. paskelbus NEP‘ą (Naująją ekonominę politiką) ir bolševikams leidus valstietijai pardavinėti grūdus bei maisto produktus rinkos sąlygomis, labai susilpnėjo machnistų socialinė bazė. Liaudies savivalda karo sąlygomis vis dar buvo daugiau valdžia nei anarchija, juolab, kad neretai ji buvo tik širma „partkomų“ veiklai.

     Todėl 1920 m. Machno šalininkai praranda įtaką ir pozicijas. Rudenį prasideda susidorojimas su Machno atkurta „Nabat“ Charkove, 1921 m. likę sukilėliai prasibrauna į Rumuniją, kur Machno suimamas kaip... bolševikų agentas. Vėliau – Rumunijos, Lenkijos, Vokietijos kalėjimai ir „lageriai“, gyvenimas pusbadžiu Paryžiuje. Nestoras Ivanovičius Machno mirė 1934 m. ir palaidotas šalia Paryžiaus komunarų Per Lešezo kapinėse.

     Anarchizmo idėjų ir nuotaikų apraiškos matomos ir kituose pilietinio karo įvykiuose.

     1921 metų kovo mėn., vadovaudamiesi 3-iosios revoliucijos idėja, sukyla Kronštato jūreiviai. Jie reikalauja politinės agitacijos laisvės, čekistų veiklos nutraukimo, nepartinių tarybų steigimo, kurios savo esme būtų anarchistinės. Bet Kronštato sukilimas buvo tik paskutinis Didžiosios revoliucijos minorinis akordas ir buvo paskandintas kraujyje tų pačių metų kovo 18 d.

     1922 metais paskutiniai laisvi anarchistų veikėjai – E. Goldman, A.Berkmanas, S. Šapiro, Maksimovas, Volinas ir kiti emigravo iš totalitarine virtusios Rusijos. Jie tęsė savo darbą užsienyje, bei aktyviai stengėsi padėti savo kovos draugams, likusiems Sovietų Sąjungoje. NEP‘o laikotarpiu dalis anarchistų dar veikė viešai. Paskutinis legalaus anarchizmo židinys Sovietų Sąjungoje buvo P. Kropotkino muziejus ir prie jo veikęs Kropotkino komitetas, tačiau XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje muziejus buvo uždarytas. Anarchistinis judėjimas Rusijoje buvo pusei amžiaus sunaikintas. Tik XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, „perestroikos“ laikotarpiu, prasideda lėtas anarchizmo idėjų atgimimas.

     Parengė V.Pajuodienė-Fiokla ir Laurynas Sedvydis