Įsivaizduokime pasaulio žemėlapį, kuriame spalvomis vaizduojamos ne atskiros šalys, o aukščiai virš jūros lygio. Tada Apalačių kalnynas Šiaurės Amerikoje atrodys kaip ilgas pusiasalis tarp tankiai apgyvendintos Rytų pakrantės ir derlingų prerijų. Pietų Amerikos vakaruose gyvenančių žmonių dauguma susitelks pakilusiame virš maliarinių žemumų archipelage. Šiaurės Europoje Beniliukso lygumas ir Olandijos polderius būtų sunku atskirti nuo Šiaurės jūros. O pietinėje Azijos dalyje, pradedant Vietnamo aukštumomis, kylant Tibeto plynaukštės link ir dar toliau į vakarus, iki Afganistano, matysime išsidriekusią kalnuotą teritoriją, kuri tapo namais daugiau nei 100 milijonų žmonių. Tai ir yra Zomija.
Zomija yra stipriai raižyta Azijos dalis, kuri 2000 metų išliko kultūriškai atsiskyrusi nuo tradicinių galios centrų ir imperijų įtakos. Jos gyventojai, Azijoje vadinami „aukštumų žmonėmis“, užsitarnavo maištingų ir nepriklausomų visuotinės lygybės šalininkų reputaciją. Iki pat XX a. vidurio daugelis ten gyvenusių visuomenių buvo neraštingos ir save išlaikė užsiimdamos amatais, kontrabanda ir nuo akmens amžiaus išlikusia „iškirsk ir sudegink“ žemdirbystės technika.
Iki šiol Zomija nebuvo laikoma atskira šalimi, tačiau šiandien ši išskirtinė zona susilaukia vis daugiau dėmesio. Zomijos vardą 2002 m. pirmą kartą panaudojo Amsterdamo universiteto istorikas Willemas van Schendelis, tokiu būdu mesdamas iššūkį tradicinėms kontinento geografinėms riboms. Šių metų rudenį Jeilio universiteto politikos mokslo profesorius Jamesas Scottas išleido knygą, kurioje iškelia dar ambicingesnius teiginius. Jis sako, kad Zomija pateikia alternatyvią civilizacijos evoliucijos istoriją. Mažose Zomijos bendruomenėse su jų paprastomis technologijomis, antiautoritariniais polinkiais ir oraline kultūra Scottas mato ne pasaulio užmirštą civilizaciją, bet civilizaciją, specialiai sukurtą tam, kad kuo labiau nutoltų nuo valstybės idėjos. Jis teigia, kad Zomijos istorija atmetė stiprias žemumų valstybes, sudarančias dabartinę Aziją. Jis vadina Zomiją „atplaišų zona“ – vieta, kur renkasi žmonės, norėdami pabėgti nuo tų žiaurių santykių, kuriuos civilizacija istoriškai primeta socialinėms apačioms – prievartinio darbo, šaukimo į karinę tarnybą, mokesčių, naudojamų karams ir faraonų statybiniams projektams, epideminių ligų, atsiradusių kartu su intensyvia žemdirbyste ir naminiais gyvuliais.
Savo knygoje „Menas nebūti valdomu“ („The Art of Not Being Governed”) Scottas sako, kad Zomija paneigia tradicinę idėją apie nuolatinį civilizacijos progresą, kurio metu žmogaus gyvenimas gerėjo, visuomenės plėtėsi ir sudėtingėjo. Istorijos eigoje daugeliui žmonių civilizuotas gyvenimas tapo nepakeliama našta ir grėsme. „Priežastis, kodėl daugelis žmonių netapo civilizuoti ir savotiškai „neišsivystė“, galbūt slypi visai ne jų sugebėjimų trūkume ar atsilikime. Gali būti, kad tai yra jų istorinis noras vengti valstybių sukeltų nepatogumų“, – tvirtina Scottas.
Azijos įvaizdį suformavo didžiosios imperijos (Han ir Tang dinastijos Kinijoje, Guptos imperija, Mogolai, Tajų ir Malajų miestai-valstybės). Šios civilizacijos plėtojosi pakrantėse, derlinguose upių slėniuose, plačiose lygumose ir paliko daugybę istorinių pėdsakų – kapaviečių, šventyklų, rašto paminklų ir namų apyvokos reikmenų. Jų kultūros vis dar vyrauja tose šalyse.
Tačiau visa tai yra žemumų istorija. Zomija yra alternatyvus pasaulis su permainingomis, už įstatymo ribų atsidūrusiomis kultūromis, nekūrusiomis imperijų, pasipriešinusių jų įtraukimui į kitas kultūras. Zomijai galima priskirti Hmong, Wa, Karen, Lahu, PaO žmones.
Zomijos teritoriją apibrėžiančias miškingas kalvas ir kalnus Scottas apibūdina fraze „vietovės trintis“. Čia sunku keliauti, sunku aptikti gyventojus ir juos disciplinuoti. Aukštis čia reiškia ne tik atstumą, bet ir žmonių atskyrimą. Tame pačiame aukštyje, bet už šimto kilometrų gyvenančių žmonių kultūra gali būti beveik identiška, bet visiškai skirtinga nuo žmonių, gyvenančių aukščiau ar žemiau. Visa tai pavertė Zomiją vieta, kur valstybinė galia juntama labai silpnai, jei apskritai juntama. „Zomija yra viena iš ilgiausiai valstybių šešėlyje išsilaikiusių teritorijų, turinti daugiausiai pabėgėlių gyventojų“.
XX a. su savo naujais išradimais palengvino valstybėms įveikti „vietovės trintį“. Pastaraisiais dešimtmečiais aiškiai matomos kryptingos Azijos valstybių pastangos pajungti sau aukštumų regionus. Dažnai tai daroma ten apgyvendinant lojalesnius nacionalinėms vyriausybėms žemumų gyventojus. Todėl po II-ojo pasaulinio karo Zomija prarado didesnę dalį gamtos ribojamo savo uždarumo. Bet įnirtingo pasipriešinimo židiniai vis dar išlieka. Pavyzdžiui, Mianmaro ir Kinijos pasienyje gyvenantys Wa žmonės sukūrė tai, ką iš esmės galima būtų pavadinti neoficialia narkotikų valstybe, finansuojama iš aguonų auginimo, heroino kontrabandos ir saugomos gerai ginkluotos 20 000 karių armijos.
Geriausiai žinomi Zomijos gyventojai, bent jau amerikiečiams, yra Hmong žmonės, kurie kartu su JAV kovojo prieš Šiaurės Vietnamą ir Laoso komunistus Vietnamo kare. Daugiau nei kiti aukštumų žmonės Hmong priešpastato save etniniams Han kinams, prieš kuriuos nuolatos maištauja jau visą tūkstantmetį. Pralaimėjimai šiuose kartais masiškuose sukilimuose, o taip pat ir komunistų pergalė Vietname stūmė Hmong vis giliau ir giliau į kalnus. Šiandien keli milijonai jų gyvena kalnų masyve, daugiausiai Kinijoje, maždaug 1 km aukštyje. Kiti žmonės, pvz., Karen, gyvenantys Mianmaro ir Tailando pasienyje, irgi turi panašią kovų su žemumų valstybėmis istoriją. Daugeliu atvejų tokios kovos baigėsi represijomis ir pasitraukimu į aukštumas.
Atsiradusios kultūros dažnai buvo griežtai nehierarchinės. Pavyzdžiui, Wa ribojo pretenzingų puotų kėlimą ir draudė turtingiesiems vadovauti aukojimams, nes tai galėjo jiems suteikti panašų į vado statusą. Kachin žmonės sukūrė ilgalaikę tradiciją žudyti gobšuolius vadus. Lahu Kinijoje neturėjo jokios kitos politinės organizacijos, aukštesnės už seniūną. Visos šios tradicijos aktyviai trukdė atsirasti didesnei ir sudėtingesnei visuomenei.
Antivalstybinė šių visuomenių orientacija atsispindi net jų žemės ūkyje. Į „iškirsk ir sudegink“ žemdirbystę, kai miške išvalomas žemės plotas, nuimamas derlius ir pereinama į kitą vietą, kad išnaudota žemė atsistatytų, paprastai žiūrima kaip į grubią ir primityvią, lyginant ją su žemumose ir išvystytame pasaulyje taikoma intensyvia žemdirbyste. Tačiau Scottas, remdamasis prancūzų antropologo Pierre‘o Clastres‘o duomenimis, teigia, kad šis būdas buvo sąmoningai pasirenkamas žmonių, kurie žinojo, kaip dirbti žemę abiem būdais. Reikalas tas, kad naudojant intensyvią žemdirbystę ūkininkas nėra toks laisvas. Naudojant „iškirsk ir sudegink“ būdą, žmonės nebūna prisirišę prie sunkiai įdirbto žemės ploto. Jei politinės sąlygos tampa per sunkios, žemdirbiai gali persikelti kitur.
Scottas teigia, kad net rašytinės kalbos stoka daugelyje Zomijos visuomenių yra prisitaikymo pasekmė ir sąmoningas socialinis pasirinkimas. Žemdirbiams raštas visų pirma buvo valstybinės kontrolės įrankis. Elitas jį naudojo, kad atimtų iš jų pinigus, darbą ar pašauktų į karinę tarnybą. Todėl valstiečiams pabėgus į aukštumas, jie atmetė raštą bandydami užsitikrinti, kad panašios hierarchijos neatsirastų jų naujai kuriamose visuomenėse. „Aš gilinausi į ankstyvuosius valstiečių maištus. Pirmas veiksmas, kurį padarydavo sukilėliai – jie puldavo ir sunaikindavo raštines. Raštą jie siejo su priespauda“.
Zomijos gyventojai, kokie skirtingi jie bebūtų, parodo, kad esant palankioms geografinėms aplinkybėms, žmonės gali ir priimti, ir atmesti esmines civilizacijos dogmas, o iš to atsiradusios bendruomenės nebūtinai bus barbariškos ir chaotiškos.
Istorijos ir politikos mokslas randa ir kitus atskaitos taškus, padedančius vertinti dabartinę visuomenę ir jos kilmę, pavyzdžiui, žvilgsnis į politiką iš atstumtųjų pozicijos, o ne generolų ar politinių lyderių. Bet Scottas yra dar radikalesnis. Jis tvirtina, kad mums reikia peržengti savo įsitikinimą, kad civilizacija pati savaime yra trokštamas tikslas, ir suvokti, kad ištisus šimtmečius didelėje pasaulio dalyje gyvenantys žmonės savanoriškai atsisakydavo civilizuotos visuomenės teikiamų privalumų. „Jei man pavyktų, jūs niekada nebegalvotumėt apie civilizaciją taip, kaip anksčiau“, – sako Scottas.
Scottas neragina atsisakyti visuomenės ir pasitraukti į aukštumas. Paklaustas, ar jis laiko save anarchistu, jis sako, kad jam pačiam kol kas ne visai aišku ir į šį klausimą jis bandys atsakyti kiroje savo knygoje. Tačiau daugumai pasaulio gyventojų, kurie niekada nebuvo susidūrę su gyvenimu už didelių, organizuotų valstybių ribų, svarbu suvokti, kad nėra nieko natūralaus tame, kaip atsirado ir kokį pavidalą įgavo šiuolaikinės valstybės. Tai patvirtina ne tik apsiblaususių akių hipiai ar kibucų nariai.
Valstybių sienos ne visada yra tinkamiausias būdas suskirstyti pasaulį. Zomija pateikia naują ir, Scotto nuomone, logiškesnį būdą pažvelgti į didelę Azijos dalį, kuri, nežiūrint savo svarbos pasaulinėje arenoje, Vakarų pasauliui vis dar lieka kultūriškai nepermatoma. Tai, kas mums atrodo kaip įstatymų nesilaikymas palei pietines Azijos sienas, neramumai Tibete ar Kinijos provincijose, nėra izoliuoti netvarkos židiniai, o greičiau didelės, amžius trunkančios priešpriešos tarp Zomijos ir jos skaitlingų kaimynų išraiška.
Iš www.boston.com vertė RB
