Prieš porą dienų susipažinau su labai įdomiu pašnekovu. Pasakysiu labai nuoširdžiai: tikrai netikėjau, kad šiais laikais Lietuvoje yra žmonių, kurie netiki evoliucija. Manasis pašnekovas netikėjo evoliucija ir teigė, jog trūksta įrodymų, archeologinių iškasenų (jų ne tik mažai, bet ir daug klastočių), kad tokios sudėtingos sistemos negalėjo susikurti pačios ir t.t. Apibendrindamas jis pasakė: „Evoliucionizmas ir kreacionizmas man atrodo lygiavertės teorijos, bet kreacionizmas – žymiai įtikinamesnė”. Aš buvau šokiruotas, todėl nutariau parašyti šį straipsnį.

Pradėsiu nuo trumpo paaiškinimo, kas yra kreacionizmas ir evoliucionizmas. Kreacionizmas – tai religinis tikėjimas, jog Žemę, žmoniją, gyvybę ir visatą sukūrė aukštesnioji jėga/jėgos/būtybė/būtybės. Kadangi gyvename valstybėje, kurioje Konstitucija garantuoja religijos laisvę, o mokyklose per tikybos pamokas į galvas kišamos katalikybės dogmos, tai mums artimiausia krikščionių kreacionizmo teorija, paremta įvairiomis Biblijos, o tiksliau – Pradžios knygos pirmų dviejų skyrių interpretacijomis.

Žinoma, protingam homo sapiens reiktų žinoti, kad egzistuoja ne tik Biblijos pasaulio sukūrimo teorija. Ji – tik viena iš daugelio, daugybė pasaulio sukūrimo mitų buvo sukurta ir iki jos, ir po jos. Biblinis kreacionizmas skirstomas į penkias stambias atšakas – Jaunos Žemės teorija (viską sukūrė pats Dievas; visata jaunesnė nei 10000 metų; markoevoliucija neegzistuoja; buvo tvanas), Spragos teorija (visatą sukūrė pats Dievas; makroevoliucija neegzistuoja; tvanas buvo; visatos amžius sutampa su mokslininkų nustatytu), Progresyvusis kreacionizmas (viską sukūrė Dievas, bet bendro protėvio nebuvo, rūšys evoliucionavo, bet naujos rūšys neišsivystė, tvano nebuvo, visatos amžius – mokslinis), Protingojo sukūrimo teorija (čia nuomonių daug , bet esmė viena – Žemę bei visatą sukūrė Aukštesnė Sąmonė, o toliau jau vyko evoliucija), Teistinis evoliucionizmas (Dievas sukūrė primatą, o primatas evoliucionavo į žmogų).

Na, o kas yra evoliucionizmas? Tai mokslinė teorija, teigianti, jog dabartinė visata, planetos ir gyvybė susidarė evoliucijos būdu. Nors evoliucijos teorija dažniausiai siejama su anglų gamtininku Ch. Darwinu, tačiau tikrasis evoliucionizmo pradininkas buvo prancūzų gamtininkas Jeanas-Baptiste’as Lamarckas. Savo knygoje „Zoologijos filosofija“ jis iškėlė teoriją, kad vaikai paveldi savybes, kurios yra svarbios tėvų gyvenime. Ch. Darwinas 1859 metais savo knygoje „Rūšių atsiradimas“ padarė priešingą, daug drastiškesnę išvadą. Savo kelionių metu jis pastebėjo, jog gamtoje išlieka rūšys, geriausiai prisitaikiusios prie sąlygų.

Vadovaujantis Lamarcko teorija, žirafos* turėjo ilgus kaklus, nes jų protėviams nuolat reikėjo stiebtis iki aukštų medžių lapų, todėl jų kaklai ilgėjo, o Darwinas suvokė, kad žirafų kaklai „ilgėjo” kitokiu būdu – trumpakaklės žirafos paprasčiausiai išmirdavo, nes nebuvo prisitaikiusios prie sąlygų. Kitaip tariant, ankščiau žirafos puikiai išgyvendavo su trumpais kaklais, bet pasikeitus sąlygoms joms reikėjo ilgesnių kaklų, kad pasiektų aukštai esančius lapus. Taigi trumpakaklės žirafos tiesiog išmirė, nes nebuvo prisitaikiusios, o ilgakaklės, nors jų ir buvo daug mažiau, išgyveno ir palaipsniui išplito. Šį reiškinį Darwinas pavadino „natūralia atranka“ (konkrečiau čia aptariau „natūralią atranką pagal požymį“), o jo vyksmą – „rūšių kovą už būtį“.

Kaip įrodymus Darwinas pateikė savo kelionių stebėjimus, įskaitant ir garsųjį pavyzdį apie Anglijos drugelius: šioje šalyje buvo daug beržų, dominavo balti drugeliai, kurių ant beržų praktiškai nesimatė; įvykus pramonės revoliucijai ir pradėjus masiškai naudoti anglį, beržai pajuodavo, todėl balti drugeliai tapo labai pastebimi; balti drugeliai ėmė sparčiai nykti ir juos pakeitė juodų drugelių populiacija. 

Darwino teorija sukėlė milžinišką susidomėjimą bei prieštaravimus. Joje žmogus buvo tyrinėjamas ne kaip unikalus Dievo kūrinys, kuriam patikėta viską valdyti, o kaip vienas iš gyvūnų. Žmogiškoji hierarchija pateikta ne kaip unikalus reiškinys (juk buvo teigiama, kad karaliaus sostas yra Dievo duotas), o kaip būdingas visiems gyvūnams, t.y. inkstinktyvus. Tyrinėdamas orangutangų bei primatų anatomiją, Darwinas įžvelgė daug panašumų, kurie leido daryti išvadą, kad žmogus kažkokiu evoliucijos būdu yra susijęs su beždžionėmis. Tai absoliučiai prieštaravo Biblijos Pradžios knygai (1:24): „Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“. Taigi Darwino išvados teigė, kad žmogus nėra gyvūnų valdovas, o yra vienas iš gyvūnų.

Kaip biologas, Darwinas stebėjo tik gyvuosius, tuomet egzistuojančius gyvūnus. Netrukus jo teorijos buvo praplėstos rastomis fosilijomis – išnykusių gyvūnų liekanomis (Darwinui išleidus knygą, seniausia tuo metu rasta fosilija buvo ~540 mln. metų amžiaus, šiuo metu yra rasta DNR liekanų, kurioms virš 2 mlrd metų). Prie jų grįšime dar vėliau.

Netrukus evoliucijos teorija pasiekė naują lygį. Tokie filosofai kaip Friedrichas Engelsas pradėjo žiūrėti į visatą kaip į vientisą sistemą, susijusią dialektiniais (vystymosi bendrumo) ryšiais. Savo nebaigtame darbe „Gamtos dialektika“ jis praktiškai sujungė fiziką, chemiją ir biologiją (kaip ir buvo senovės graikų laikais), aprašė gyvybę, primato (jo knygoje – „beždžionės“) virtimą žmogumi. „Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas, kurio esminė funkcija yra nuolatinė medžiagų apykaita su juos supančia išorine gamta. Baigiantis šiai medžiagų apykaitai, miršta ir gyvybė, o tai sukelia baltymų iširimą. [...] Panaši medžiagų apykaita gali vykti ir neorganiniuose kūnuose, ji vyksta visur, nes visur vyksta lėti cheminiai procesai. Skirtumas tas, kad neorganinius kūnus medžiagų apykaita ardo, o organiniams kūnams ji yra būtina jų egzistavimo sąlyga“. Engelsas manė, kad gyvybė tėra viena iš daugelio materijos judėjimo formų, kitaip tariant, kad gyvybėje nėra nieko ypatinga. Ši pasaulėžiūra, teigianti, kad viskas vystosi ir kinta, ir kad visko pradžia yra materija, buvo pavadinta dialektiniu materializmu ir tapo marksistinės pasaulėžiūros pagrindu. Kadangi joje absoliučiai neliko vietos nei Dievui, nei religijai, Vatikanas, iš pradžių nuolaidžiai žiūrėjęs į komunistus, netrukus juos atskyrė nuo Bažnyčios.

Svarbi bendrosios evoliucijos teorijos dalis – fizikoje (grynai materialistiniame moksle) nustatytas entropijos dėsnis. Entropijos dėsnis teigia, jog energija sklinda iš ten, kur jos yra perteklius, į ten, kur yra jos trūkumas (pvz., turime du dujų balionus, vienas tuščias, kitas pilnas; sujungus juos, dujos keliaus iš pertekliaus į trūkumą, o vienu dujų balionu galima pūsti kitą tik iki tol, kol slėgis abiejuose balionuose išsilygins). Tai vadinama entropijos didėjimu ir sakoma, kad „visi visatos procesai vyksta entropijos didėjimo kryptimi“. Iš to kilo „visatos šiluminės mirties teorija“, bet apie tai čia nesiplėtosiu. Taigi buvo prieita išvados, kad gyvybė, kaip ir kiti procesai, yra entropijos sukeltas materijos judėjimas, ir tiek.

Yra išskiriami trys (kitur – keturi) evoliucijos etapai: fizikinė evoliucija (elementariųjų dalelių ir atomų evoliucija, lėmusi cheminių elementų susidarymą), cheminė evoliucija (cheminės reakcijos, iš kurių atsirado pirmoji gyvybė), biologinė evoliucija (gyvybės evoliucija, iš kurios atsirado žmogus). Kartais nurodoma ir socialinė evoliucijab – tai žmonių visuomenės ir visuomeninių santykių evoliucija. Visos šios evoliucijos tebevyksta ir šiandien, jos vyks visada.

 

Kokie yra kreacionizmo/evoliucionizmo įrodymai? Pradėkime nuo paprasčiausio, sudėtingiausio dalyko. Kreacionistai įsivaizduoja, kad gyvybė – kažkas „stebuklingo“, kam sukurti reikia supergalios. Tai lengviausia būtų paneigti vadovaujantis mokslu, kuris vadinasi „sintetinė biologija“. Sintetinė biologija yra, grubiai tariant, mokslas apie gyvybės sukūrimą. Štai 2002 metais New York Stony Brook universitete buvo sukurtas pirmasis sintetinis poliovirusas – primityviausia gyvybės forma. Neilgai trukus, 2003 metais, tuo pačiu principu sukurtas pirmasis sintetinis bakteriofagas (Phi X 174), turintis sintentinį DNR. 2006 metais  J. Craigo Venterio institututas sukūrė pirmąją bakteriją, kurią pavadino Mycoplasma laboratorium. Nemanau, kad ką nors reikėtų komentuoti, tai yra puikiausias įrodymas, kad cheminių reakcijų metu gali susidaryti gyvybė (juk žmonės ją patys gamina), kaip ji susidarė cheminės evoliucijos metu.

Taigi kelios evoliucijos grandys įrodomos savaime: fizikinės evoliucijos metu elementariosios dalelės sudaro atomus, atomai – cheminius elementus, o cheminių reakcijų metu atsiranda biologiniai organizmai. O kaip su biologine evoliucija? Paprasčiausius įrodymus jau minėjau – tai Darwino aprašyti drugelių stebėjimai.

O ką rodo fosilijos, rastos gyvūnų liekanos? Pvz., seniausios rastos šiuolaikinio žmogaus (homo sapiens) liekanos yra 200 000 metų amžiaus. Kadangi nerandama senesnių žmogaus liekanų, tai logiška būtų manyti, kad homo sapiens ankščiau tiesiog neegzistavo. Kitas dalykas – randamos senesnės už žmogų fosilijos, turinčios panašų DNR, todėl peršasi logiška išvada, kad jos turi kažkokį ryšį su žmogumi – arba jos yra žmogaus pirmtakės, arba kita evoliucijos atšaka.

Dauguma kreacionistų tiki, kad Dievas iš pradžių sukūrė visas rūšis, po to dalis jų išmirė, pvz., dinozaurai gyveno kartu su mamutais ir žmonėmis. Jie taip pat tiki, kad dinozaurai buvo minimi Biblijoje ir išmirė po tvano, pasikeitus klimatui. Visų pirma, absurdiška teigti, kad dinozaurai minimi Biblijoje – žodis „dinozauras“ buvo sugalvotas 1842 metais, o ten, kur aiškinama, kad Biblijoje minimi „dinozaurai“, iš tiesų yra hebrajiški žodžiai, kurių dėl pakitusios kalbos nebesugeba išversti vertėjai (tokių atvejų Biblijoje yra daug, tai sukelia labai daug problemų judaistams, gyvenantiems pagal Penkiaknygę). Pvz., Jobo knygos 41 skyriuje pasakojama apie pabaisą Leviantą, kuris, kreacionistų nuomone, yra dinozauras, nors paskaičius suvoki, kad tai tiesiog mitinė būtybė: „Iš jo nasrų šoka liepsnos, veržiasi kibirkščių srovės. Iš jo šnervių kyla dūmai, tarsi verdant puodui ant žabų ugnies. Jo alsavimas uždega anglis, iš jo nasrų veržiasi liepsnos.“ Kalbant apie tvaną, kuris neva sunaikino dinozaurus, geologinių įrodymų nėra rasta, yra tik spekuliacijos tam tikrais geologiniais įvykiais, pvz., upių, ežerų bei jūrų patvinimu 5600 metų pr. mūsų erą, sukeltu ledynų tirpimo, arba cunamiu, įvykusiu Viduržemio jūroje 1600 metų pr. mūsų erą, kurį sukėlė tektoninis lūžis. Žodžiu, tikrų įrodymų, kad buvo apsemta visa Žemės planeta, ir juo labiau, kad kažkas statė laivą gyvūnams, tikrai nėra.

Kreacionistai dažnai priekabiauja: „Aha, o kaip nustato tuos metus, kiek ta fosilija ten išgulėjo?“ Atsakymo čia nerašysiu, nes jis užimtų per daug vietos, kas netingi, paskaitykite Franko K. McKinney „Determining age of rocks and fossils”. Autorius teigia, kad devintoko proto tam pilnai pakanka, ypač kai turime tokias technologijas.

Pradžioje minėtas mano pašnekovas netikėjo, kad yra rasta daug fosilijų. Na, kad rastum nuorodų apie žmogaus fosilijas, užtenka pažiūrėti tik wikipediją: „List of human evolution fossils”. Iš tiesų yra tūkstančiai rastų fosilijų (žr. „Prominent Hominid Fossils”, o į wikipediją sudėtos svarbiausios, kad būtų informatyvu.

Religingiesiems taip pat labai nepatikimai atrodo fizikų makrovisatos ir mikrovisatos tyrinėjimai. Kadangi materialistai (vadinasi, ir fizikai) mano, kad materija yra neišdaloma (neegzistuoja smulkiausia dalelė, galima dalyti iki begalybės), o visata – begalinė, tai ką nors tyrinėjant labai sunku įvertinti visas visatos jėgas (mikro, makro) ir suskaičiuoti 100% tikimybę. Kuo daugiau mokslininkai žino, tuo daugiau įvairių smulkių ir stambių jėgų bei sąveikų antranda, tuo mažesnė įvykio tikimybė apskaičiuojama. Pvz., mano pašnekovas pabrėžė, jog skaičiuojant visatoje vykstančius procesus, jie apskaičiuojami tik 0,00004% tikimybė,. O esmė yra paprasta. Entropijos dėsnis teigia, jog entropija yra DIDŽIAUSIOS TIKIMYBĖS išraiška. T.y., jei tavo skaičiavimuose DIDŽIAUSIA tikimybė yra 0,00004, tai greičiausiai ir įvyks, nes įvyksta didžiausią tikimybę turintis procesas. O tarpiniai skaičiai nėra svarbūs. Taip pat daug kam neaišku, kaip, pvz., nustatomas atstumas iki žvaigždžių (žr. „Distance To Stars”. Ir taip toliau, ir panašiai.

Galima iš tiesų be galo gilintis į paaiškinimus. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė: „Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių“. O senovės graikų filsofas ateistas Sokratas sakydavo: „Aš žinau, kad aš nieko nežinau. Ir kuo daugiau aš žinau, tuo daugiau žinau, kad nieko nežinau“. Todėl išsprendus vieną mokslinę problemą, atsiranda dar kelios. Pažinimas neturi ribų. Yra žmonių kurie sako: „Štai mokslininkai amžinai nieko nežino, o kunigai ir Biblija viską tiesiai šviesiai atsako“. Aš į tai galiu atsakyti tik anekdotu: „Tėvas sūnui sako: – Žinai, sūnau, protingieji visada abejoja, o kvailiai visada įsitikinę. – Tu tuo įsitikinęs, tėti? –Be abejo.“

Atkreipkite dėmesį, kiek daug šiame straipsnyje privalėjau rašyti, kad paaiškinčiau, kas yra evoliucija, ir kiek mažai, kad paaiškinčiau, kas yra kreacionizmas. Kreacionizmas – paprasta: viską sukūrė Dievas, ir viskas. O evoliucija... Čia jau prasideda miškas, per kurį einant medžių vis daugėja ir daugėja. Evoliucija galima domėtis ir domėtis iki begalybės.

Domėkitės mokslu ir klauskite savęs, kur ten Dievas? Kodėl fizikai, skaičiuodami savo dėsnių tikimybes, neįskaičiuoja Dievo įsikišimo tikimybės? Daug tikinčiųjų prašo, kad kas nors įrodytų, jog Dievo nėra... Mhm. Prisiminkite, įrodyti įmanoma tik tą, kas egzistuoja, o to, kas neegzistuoja, įrodyti neįmanoma. Todėl mokslininkai niekada neįrodys, kad neegzistuoja Dievas, raganos, drakonai, klozetai mutantai ir purpuriniai vienaragiai. Mokslininkai, tyrinėdami visatą, nesusiduria nei su Dievu, nei su raganomis. Jiems jų paprasčiausiai nereikia..

Ir pabaigai pamąstykite apie materijos apibrėžimą: „Materija – tai objektyvi realybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir atsispindinti joje“.

* Iš tiesų trumpakaklės žirafos nebuvo žirafų protėvės. Šiandien žinoma, kad trumpakaklės žirafos atsirado iš ilgakaklių, o ilgakaklės – iš visai kitų gyvūnų. Tiesiog Lamarcko laikais tai nebuvo žinoma, ir jis apie tai kalbėjo tik teoriškai.