Alisa pakliuvo į bėdą. 6 000 Žemės gyventojų nori ją pagrobti, išprievartauti, nukankinti ir nužudyti. 6 000 000 jaučia jai potraukį ir siekia minimalaus fizinio kontakto, kuris labai retai sukels jai skausmą ar vers ką nors daryti prieš savo valią. Tiesą sakant, nemaža jų dalis, pavyzdžiui, diakonas Charlesas Dodgsonas, būtų laimingas vien galėdamas nufotografuoti Alisą ar žiūrinėti jos nuotraukas. 6 000 000 000 žemiečių greičiausiai niekada nepaklius į pirmąją kategoriją, bet gali pakliūti į antrąją, dažnai tik trumpam, galbūt tik vieną kartą gyvenime ir galbūt tik mintyse.
Vis dažniau psichologai, policininkai, teisėjai ir žurnalistai šiandien linksta manyti, kad tie 6 milijardai žmonių taps tokie, kaip tie 6 milijonai, o į tuos 6 milijonus šiuo metu žiūrima taip, lyg jie elgtųsi kaip pirmai kategorijai priklausantys 6 tūkstančiai. 2001 metais Sokratas būtų persekiojamas kaip vaikų priekabiautojas, o Oksfordo universitetas atleistų iš darbo Lewisą Carrollį kaip vaikų pornografijos mėgėją.
„Pedofilija – tai parafilija, kurioje vaikas laikomas tinkamiausiu seksualiniu objektu. Parafilija – tai pirmenybės teikimas neįprastoms seksualinėms praktikoms.” (Websterio žodynas, 1993 m.)
Po Freudo teorijų sunku betikėti, kad egzistuoja aiškus ir lengvai apibrėžiamas „seksualinis objektas”. Būtų absurdiška į tą pačią „meilužių” kategoriją įtraukti Don Žuaną ir Džuljetos Romeo. Bet kuri žmogus, su pasimėgavimu kankinantis kates, yra zoofobas, o ne zoofilas. Žmogus, pavarde Dutroux, Belgijoje prievartavo ir žudė paaugles bei moteris. Žmogus, vadinamas Andre Gide, norėjo mylėtis su jaunais berniukais. Kam apjungti šiuos visiškai skirtingus elgesio modelius į tą pačia „pedofilijos” sąvoką? Tik įstatymo ir tvarkos gerbėjai politikai „priklausomu nuo narkotikų” vadina ir hašišo rūkytoją, ir žmogų, kuriam kasdien reikia dviejų heroino dozių. „Pedofilas” yra lygiai toks pat santykinis intelektualinis darinys kaip ir „narkotikų vartotojas”. Visi mes esame parafilai.
Šiame pasaulyje su vaikais elgiamasi klaidingai. Kai kuriems jų dar jaunystėje visam gyvenimui uždedama seksualinės prievartos žymė. Daugybė jų yra įbauginami savo šeimose (kurių ginančioje-engiančioje terpėje pasitaiko daugiausia nepageidaujamo sekso). Mūsų pasaulis susiduria su seksualiniu siaubu kaip ir su visomis kitomis baimėmis. Šis siaubas palaiko pasaulį sukūrusias sąlygas, pasireiškia žodžiuose ir už uždarų durų atliekamuose veiksmuose, sukelia iliuziją, lyg mes būtume saugūs, ir moralizuoja laukdamas, kada vėl atgims.
Dabar jau niekas nebeneigia vaikų seksualumo. Uždrausti S. Freudą ne taip lengva kai W. Reichą. Bet šis seksualumas paverčiamas į neįveikiamą tvirtovę. Ar galime įsivaizduoti, kaip „Brave new world” knygoje tėvas, motina, mokytojas ar socialinis darbuotojas taktiškai užveria duris, už kurių du berniukai ar dvi mergaitės, arba berniukas ir mergaitė, abu 12 metų amžiaus, užsiiminėja seksualiniais žaidimais? „Sun” skaitytojas vaikams priluptų kailį, „Guardian” skaitytojas švelniai papamokslautų, o jaunimas greičiausiai kreiptusi į psichologą. Vaikų teisė į seksualinį gyvenimą reiškia tik draudimą. Suaugę pasilieka sau tik vieną legalią teisę, apibrėžiančią seksualumą tarp vaikų, – besąlyginį draudimą. Logika tokia: geriau drausti sekso veiksmus apskritai, nei rizikuoti dėl galimų piktnaudžiavimų seksu.
Ta pati logika griežtai reguliuoja ir suaugusių seksualinius santykius, kuriuose dažnai būna ir prievartos. Pabandykime į suaugusių seksą pažiūrėti taip, kaip paprastai žiūrima į suaugusių ir vaikų seksą – dažniausiai kaip į niekšišką ir kruviną užsiėmimą. Tuomet kiekvienas vyras turėtų jaustis potencialiu Džeku Skerdiku, o kiekviena moteris turėtų baimintis, kad vyras kiekvieną naktį ją prievartaus.
Ši civilizacija yra bejėgė sutvarkyti vaikų ir suaugusių santykius. „Tai, ką mes šiandien vadiname vaiku, yra mūsų betarpiško ryšio su pasauliu praradimo išraiška. Ryšio tarp intymumo ir viešumo, kai kitoniškumas, nesvarbu, ar jis pasireiškė žmoguje, ar supuvusiame medžio lape, ar mišku tekančioje upėje, ar palėpėje numirusioje pelėdoje, reiškėsi taip gausiai, kad tapo mūsų dalimi ir mes tapome jo dalimi. Vaikystė mums kelia liūdesį, nes turime visa tai išpainioti. Kartu vaikystė yra ir keršto priemonė: myliu vaiką, nes jis yra mano vaikystė, ir nekenčiu jo, nes jis atspindi mano dingusią vaikystę.” (C.Gallaz, „L'lnfini”, Nr. 59, 1997 m.).
Mes gimstame nei kalti, nei nekalti. Nėra laimingos ir palankios prigimties, kuri savaime rinktųsi altruizmą, o ne savanaudiškumą, bendradarbiavimą, o ne agresiją. Klaidinga manyti, kad žmogus gimsta geras ir tik vėliau išsigimsta veikiamas autoritetų (klasės ir valstybės) spaudimo, tačiau gali vėl tapti geru išsivadavęs nuo priespaudos pančių. Ši vizija kyla iš tikėjimo pirmine nuodėme (o kodėl gi žmogus nuolat linksta ignoruoti ar pavergti savo kaimynus ir būna socialus tik dėl įstatymo baimės?), ji tik apverčia šį tikėjimą aukštyn kojomis. Nors „optimistinis” požiūris yra malonesnis už „pesimistinį”, tačiau žmonijos ateitis turės pakeisti šią simetrinę opoziciją.
Nusikaltimai ir prievarta negali būti paaiškinti vien materialiniais ir mentaliniais klasiniais pančiais. Pati laisviausia visuomenė niekada neišvengs „antisocialaus” elgesio. Bet Gemeinwesen (buvimas kartu) gali sumažinti jį iki minimumo (išnaudojimu grįstos visuomenės, priešingai, jį didina) ir sudaryti sąlygas susigyventi su juo, sugerti jį į save (tuo tarpu išnaudojimu grįstos visuomenės tik paslepia jį po kilimu). Komunizmas susidurs su prievarta, o ne su „nusikaltėlio” sąvoka.
Klausimas „kokie bus suaugusiųjų ir vaikų santykiai komunizme?” gali būti atsakytas abejojant pačiu klausimu. K. Marxas, kritikuodamas esamą socialinę ir mentalinę tvarką filosofinėje, žydų klausimo ir ekonominėje plotmėje, priešinosi idealistiniams utopiniams planams (nors juose dažnai būdavo reikšmingų pastebėjimų)...
Bet kuris problemos sprendimas šiandien yra klaidingas, nes remiasi šiandieninėmis „vaiko” ir „suaugusiojo” sampratomis. Viskas, ką mes šiandien žinome, yra tai, kad vaikas nėra miniatiūrinis suaugėlis. Neįveikiami skirtumai juos ir jungia, ir skiria. Problema atsiranda kaip tik dėl to, kad vaikui augant šie skirtumai palaipsniui mažėja. To nevyksta, pvz., tarp žmonių ir gyvūnų.
Ką reikėtų daryti? Vaikai negyvena kitose planetose. Egzistuoja vaikų seksualumas, tarp vaiko ir suaugusio egzistuoja net abipusis potraukis, bet ne viskas leidžiama įvairiais amžiaus tarpsniais. Kalbu apie vaiką, kuris nemoka kalbėti. Jam aš neskaitau „Spektaklio visuomenės”.
Kalbant ir apie seksą, ir apie kitus reikalus, „vieši debatai” nereiškia nieko kito, o tik sprendimo reikalaujančių klausimų iškėlimą: karvių kempinligė, bėdos darbo rinkoje, globalus atšilimas, pedofilija, spekuliacija ir pan. Kiekviename jų yra dalis tiesos, kuri pateikima taip, kad būtų galima gauti kuo daugiau įvairių atsakymų, telpančių į dabartinės visuomenės supratimo rėmus. Valstybė paprastai siūlo centralizuotą kontrolę, o kairieji įvestų net dar daugiau kontrolės, nors ir demokratinėmis formomis.
Tokie žmonės, kaip šio teksto autoriai, reformatorių laikomi nepraktiškais, skrajojančiais dausose. Tačiau kiekvienas turi būti vertinamas pagal jo vertybes. Paklauskime realistų apie jų pačių pasiekimus. Jei paklausytumėme visos kriminalistų, sociologų ir socialinių darbuotojų armijos, nežiūrint jų kelis dešimtmečius trukusių nuoširdžių pastangų, tai pastebėtume, kad pedofilijos atvejų vis daugėja. Ar gali būti, kad visuomenė pati stiprina blogį, su kuriuo manosi kovojanti, ir vietoje to, kad išspręstų problemą, tiesiog stumdo ją iš vienos vietos į kitą? Ji reguliuoja kapitalą stiprindama valstybės galią ir oligopolius, o tai sukelia tik dar gilesnes krizes. Ji atsikrato nusikaltėlių vis daugiau žmonių kišdama į kalėjimus, kurie didina nusikaltėlių skaičių. Ji mažina taršą naujomis technologijomis, kurios sukelia kitas negandas.
Tegu debatuose dalyvauja tie, kurie labiausiai suinteresuoti tokios pasaulio tvarkos išlaikymu. Mes neturime sprendimų toms problemoms, kurias dabartinė visuomenė laiko neatidėliotinais reikalais.
Pedofilijos klausimas lygiai toks pat šio pasauli padarinys kaip ir visi kiti. Vaikystė, kaip mes ją šiandien suvokiame, yra šių laikų kūrinys. Dauguma tradicinių visuomenių, gerai tai ar blogai, į vaikus žiūrėjo kaip į jaunus suaugusius. Industrializacija atskyrė darbą nuo poilsio, produktyvų laiką – nuo kitų socialinių veiksmų, ir sukūrė žymiai ryškesnį skirtumą tarp darbininko ir nedarbininko, o tai pabrėžė ir skirtumus tarp vaiko ir suaugusiojo. (Tuo pat metu atsirado ir žmogus, „išėjęs į pensiją”.) Ankstyvieji pramonininkai naudojosi vaikų darbu pelnams gauti lygiai taip pat, kaip kita nekvalifikuota darbo jėga, pvz., moterimis. Kai vaikai pasitraukė iš eksploatuojamujų tarpo (dalinai dėl darbininkų spaudimo), visuomenė „atrado” vaikystę kaip visiškai atskirą gyvenimo laikmetį, per kurį vyksta socializacija ir sistemingas mokymas (anksčiau šiek tiek mokėsi tik mažuma). Po šimto metų vartotojų visuomenė atrado „paauglystę” kaip ypatingą laikotarpį, reikalaujantį specialaus dėmesio ir, žinoma, savų ekspertų.
Klasikinė revoliucinė teorija apibrėžia proletariatą kaip žmones, neturinčius jokių išteklių ir turinčius tik savo palikuonis, gimines (proles). Jei tai tiesa, į mūsų laikmetį galima žiūrėti kaip į masinės proletarizacijos laikotarpį. Mūsų amžininkai teoriškai elgiasi taip, lyg vaikai būtų jų pirmaeilis rūpestis, tačiau praktikoje šis rūpestis virsta daugybe vaikui skirtų pirkinių ir draudimais to, kas vaikui svarbiausia. Vaikas gyvena gyvenimą, susidedantį iš kišenpinigių ir privalomo mokslo, jam draudžiamas bet koks seksas. Ar toks požiūris neprimena požiūrio į jį kaip į savo nuosavybę? Nelaimei, finasiniam šeimos balansui tokią nuosavybę vis sunkiau išlaikyti. Tradicinės šeimos vaidmenys jau praeities dalykas. Šimtametė patriarchalinė hierarchija palaipsniui keičiama tiesioginiu kiekvieno žmogaus – jauno ar seno, vyro ar moters – paklusnumu kapitalistinei logikai.
Šeima jau nebėra meilės (ar neapykantos, kaip daugiau nei prieš šimtą metų pastebėjo Andre Gide) objektas, o tik gyvenimo kartu ar išlikimo priemonė. Veikiama kapitalo „praktinės šeimos kritikos”, moteris išsilaisvino nuo žmonos vaidmens ir ėmė dirbti už algą. Šiandien gana įprasta tėvui ir motinai gyventi atskirai. Šeima, kuri anksčiau buvo uždaras junginys, įgauna laisvesnes formas, pvz., vieniša mama, pragyvenanti iš pašalpos. Vaikai dabar leidžia laiką vaikų darželiuose ar prižiūrimi auklių. Ši didėjanti fragmentacija alternatyviais gyvenimo būdais palaipsniui pavertė visus 1960-1670 metų komunų eksperimentus.
Tai irgi prisideda prie to, kad vaikas tampa labiau pažeidžiamas, izoliuotas, lengvapėdis, dažnai – sunkiai suvaldomas. Taigi atsirado dar viena socialinė problema. Apie ką bekalbėtų politikai – ar apie jaunų smurtaujančių gaujų kontrolę, ar apie nekaltų vaikų apsaugojimą – manija ta pati. Visuomenė, nežinanti kaip elgtis su savo vaikais, parodo, kad ji nebetiki savo paties reprodukcija. Vaikai pavirto šventaisiais vien todėl, kad ant kortos buvo pastatyta per daug, ypač šiame, viską nuvertinančiame pasaulyje.
Intelektualai mėgsta Marxo posakį apie „ledinį egoistinio išskaičiavimo vandenį, kuris sukelia dangišką religinės aistros, riteriško entuziazmo ir banalaus sentimentalizmo ekstazę”. Jie mėgsta šį posakį, nes mano, jog jis tinka tam, kuo jie jau nebetiki, nes kapitalizmas jau peržengė per šlovę mūšio lauke mirštant už savo karalių ir šalį, peržengė kolonializmo efektyvumą ir biblinį tėvo įvaizdį. Jie nepastebi, kad lygiai tie patys procesai tinka šiuolaikinėms ekstazėms, pvz., tėvų meilei.
„Buržuazijos spąstai šeimai ir švietimui, silpnėjantiems tėvų ir vaikų ryšiams tampa dar bjauresni šiuolaikinės industrijos klaikais. Visi šeimyniai ryšiai tarp proletariatų sudraskomi į gabalus, o jų vaikai tampa paprasčiausiomis prekėmis ir darbo priemonėmis. „Bet jūs, komunistai, įkursite moterų komuną!” – šaukia buržuazijos choras. Buržua į savo žmoną žiūri kaip į gamybos priemonę. Jis girdi, kad gamybos priemonės apskritai yra išnaudojamos ir natūraliai prieina išvados, kad tai galioja ir moterims. Jis net neįtaria, kad tikrasis viso to tikslas yra palikti moterį kaip gamybos priemonę esamoje padėtyje.” („Komunistų partijos manifestas“).
Per 153 metus situacija nepasikeitė. Dabar tai liečia visus. Argi mes visi – vyrai, moterys, vaikai – nesame gamybos priemonės? Daugelis Vakarų moterų dirba už atlygį. Dvylikametis eina ne į karšyklą, o į mokyklą, kuri vis dažniau apibrėžiama kaip vieta, kur jis paruošiamas darbui. Seksualinis vaikų išnaudojimas yra labiausiai matoma ir skaudžiausia vaikų virtimo preke forma. (Nors Vakarų kultūra smerkia vaikų išnaudojimą skurdžiose šalyse, tačiau JAV, Europoje ir Japonijoje vaikai mokomi pirkti, parduoti, praturtėti („Monopolio“ žaidimo pinigais), lyginti pelnus ir pan. Žinoma, septynmečiui maloniau išmokti tapti Denverio bosu nei žmogumi, 60 valandų per savaitę dirbančiu Pešavaro prakaito krautuvėse. Problema ta, kad vienas neįmanomas be kito. Moralistinė kritika niekada nesupras, kad pasaulis yra vienas).
Palankiai nusiteikę žmonės iš fakto, kad vaikų gyvenimas atspindi esmines mūsų gyvenimo sąlygas, kurios vaikams yra dar blogesnės, daro logišką išvadą, kad vaikams reikia suteikti tokias pačias teises, kaip ir suaugusiems (ir dar kelias viršaus). Tačiau, kol valdo pinigai, žmonės bus perkami ir parduodami. Jei vaikai turi prekinę vertę, nėra jokios priežasties tam trukdyti, todėl visa virtinė teisinių priemonių tik reguliuos „prekių su žmogaus veidu” judėjimą.
Įstatymai niekada nesikerta su visuomenės pagrindais. Tik kai kurie graikų filosofai neigė dievų buvimą ir beveik niekas nesipriešino vergovei. Visuomenė laikosi principo, kad seksualinis sutikimas iš vaiko pusės nieko nereiškia, nes jis negali žinoti, ko iš tikro jis nori ir ko jam reikia. Tačiau jo poreikiai ir norai puikiausiai galioja tuomet, kai jis nori pirkti ir pramogauti. Sakoma, kad klientas visada teisus, panašiai manoma ir apie vaiką. Vaikas egzistuoja kaip atskira kategorija, liūdna suaugusio karikatūra. Į penkiametį berniuką ar mergaitę vis dažniau žiūrima kaip ir vietą kapitalui investuoti. Berniukas ir mergaitė yra vartotojai ir turi vartotojų teises, kurios jiems per prievartą garantuojamos.
Vienas blogiausių dalykų, kokį galima padaryti žmogui, tai žiūrėti į jį kaip į objektą, kurį reikia apsaugoti. Dar blogiau, kai prisidengiant laisvės vardu, jam draudžiami kai kurie veiksmai. Vaiko teisės yra absoliučios tol, kol jis laikomas už nieką neatsakingu. Kai visuomenė, t.y. valstybė, suteikia jam visišką apsaugą, kartu atimama ir bet kokia jo autonomija. Jam suteikiamos visos teisės, išskyrus teisę žinoti, ko jis nori, kitaip tariant, išskyrus teisę, be kurios visos kitos teisės lieka be turinio.
Nėra geresnio vaikystės, to šiuolaikinio išradimo, apibrėžimo kaip šis: „Vaikas nustoja būti vaiku, kai pasiekia amžių, kada jį jau galima įkišti į kalėjimą.”
Alisa pakliuvo į bėdą, didelę bėdą.
Šis tekstas – tai sutrumpintas ir modifikuotas straipsnio „Kiti laikai“ („Autre temps“) vertimas. Straipsnį prancūzų kalba parašė J.-P. Carasso, G. Dauve, D. Martineau, K. Nesic. Pirmą kartą jis paviešintas 2001 m. gegužę internetinėje „Troploin” bibliotekoje.
Iš http://troploin0.free.fr/biblio/alice/ vertė RB
2009 10 24
