Laura Kipnis yra JAV feministė, kultūros ir sociumo kritikė, medijų studijų profesorė. XX a. 9-ajame dešimtmetyje vykstant „feministiniams sekso karams“, ji aktyviai kritikavo tą feminizmo dalį, kuris siekė įvesti pornografijos cenzūrą ir uždrausti prostituciją. Humoro nevengianti, aštraus liežuvio rašytoja dažnai užkliūva tiek konservatyviai, tiek kairiajai publikai dėl savo nedogmatiško požiūrio į lytį ir seksualumą. L. Kipnis kritika populiariai pateikia marksistinės ir psichoanalitinės teorijos įžvalgas. Išleido knygas „Moteriškas reikalas: purvas, seksas, pavydas, pažeidžiamumas“, „Neribota ekstazė: apie seksą, kapitalą, lytį ir estetiką“. Žemiau esančiame interviu kalbama apie jos knygą „Prieš meilę: polemika“.
Akivaizdu, kad niekas negali būti nusiteikęs prieš meilę. Meilė mums turi didelę galią, ji formuoja mus kaip asmenybes. Bet kiekvienas amžius apibrėžia meilę skirtingai, todėl kyla klausimas, kaip ir kodėl mūsų dabartiniai poros apibrėžimai tapo tuo, kuo jie yra, ar jie veikia ir yra patvarūs. Ar jie suteikia laimę žmonėms? Dabartinė poros samprata šiomis dienomis negali pasigirti ypatinga sėkme, sprendžiant iš skyrybų statistikos ir naujausių gyventojų surašymo duomenų, pati santuoka išgyvena nuosmukį. Bet kai meilėje nepasiseka, niekas, atrodo, nekaltina pačios meilės, tai suprantama kaip konkretaus asmens kaltė. Dažnai sakoma, kad jūs į savo santykius „neįdėjote pakankamai darbo”. Akivaizdu, kad šis kredo, jog „geri santykiai reikalauja daug pastangų“, neveikia. Knygos pavadinimas tiesiog atspindi dvilypumus ir prieštaravimus, kuriais persmelkta ši tema.
Mes gyvename persidirbimo kultūroje, kuri taipogi sugebėjo prasiskverbti į privatų gyvenimą. Bet mes ir taip pakankamai sunkiai dirbame, kas gi norės grįžti namo ir vėl pradėti dirbti? Gal todėl neseniai Rutgerso universitete atliktame tyrime apie santuoką paaiškėjo, kad tik 38 % porų sakosi esą laimingos savo santykiuose. Bet jei niekas negali būti nusiteikęs prieš meilę, akivaizdu, kad tada mes esame neįtikėtinai jautrūs socialinei programai, aukštinamai jos vardu, pavyzdžiui, persidirbimo etikai. Kyla klausimas, kokias kitas socialines ir politines formas sukelia šiandien egzistuojančios meilės idėjos. Klausimas, kaip mes mylime, yra susijęs su platesniais klausimais, pavyzdžiui, kiek socialinės ir politinės laisvės mes gauname ar reikalaujame, ar paklusnių bičių darbininkių visuomenė yra tai, kuo mes tikrai norime.
Kodėl santykių išlaikymas reikalauja tiek daug patarimų, savipagalbos ir terapijos?
Visa tai tiesiog parodo, kad privataus gyvenimo normų išlaikyti neįmanoma, nes jos galbūt mūsų netenkina. Jei meilė yra nauja darbo etika, tada poros terapeutas yra naujasis gamyklos prižiūrėtojas. Tačiau nepaisant didžiulio nesėkmių skaičiaus, vienintelis būdas kvestionuoti meilę ir porą jungiančius saitus galima per tokias koduotas formas, kaip humoras arba privati tokių dilemų, kaip neištikimybė, patirtis. Tačiau užuot lankęsi porų terapijoje, mes tikriausiai turėtume klausti patarimų pas komikus.
Įprastinė anekdotų ar juokų apie santuoką prielaida yra ta, kad šeima yra lyg policinė valstybė, kurioje sutuoktiniai elgiasi vienas su kitu kaip kalėjimo prižiūrėtojai. Tiesa juokuose tokia (juose turi būti kažkiek tiesos, kitaip jie nebūtų juokingi), kad pagrindinė šeimoje gyvenančios poros prielaida yra ta, jog partneriai turi teisę būti vienas kitam viršininkais ir kontroliuoti vienas kito laisvę. Kiekvienas žino (arba bent jau taip teigia anekdotai), kad gyvenimas kartu grįstas nuolatiniais tarpusavio apribojimais, kurie apima ne tik sekso, bet ir judėjimo, žodžio, minties laisvę, ir net pagrindinio kūno įpročius. Mes įsisaviname namų policininko vaidmenį tam, kad patys pasijustume saugūs ir išsklaidytume nerimą, susijusį su meilės praradimu. Mes sutinkame su šiais apribojimais, nes mes visi kažkada buvome vaikais ir sutapatiname gaunamą meilę su taisyklių laikymųsi. Bet tikroji problema yra ta, kad šiuolaikinė meilė yra grindžiama gana trapia prielaida, jog seksualinis troškimas gali būti išlaikytas per visą poros bendro gyvenimo laikotarpį, nors faktai rodo visai ką kitą. Baimė ir supratimas, kad galbūt taip nėra, visiems sukelia daug nerimo. Nepaisant to, laisvės apribojimas visiems sukelia susierzinimą ir tampa troškimą malšinančia priemone.
Tad neištikimybė tampa maišto prieš šiuolaikinę porą priemone?
Neištikimybė iš esmės yra referendumas, kurio tikslas – įsitikinti monogamijos patvarumu, o tai reiškia referendumą dėl fundamentalių šiuolaikinės poros prielaidų, o dar tiksliau – atsakymą į klausimą, ar aistra išliks per dešimtmečius trunkančius ilgalaikius santykius. Jei ne, tai reikš arba atsisakymą nuo sekso arba nuostatą, kad reikia „dirbti sunkiau.“ Neištikimybė yra kolektyvinis, nors ir slaptas maištas prieš šiuos rėmus, slaptas būdas pasitenkinti tuo, kam oficialiai neturi leidimo. Tai yra dirbtuvės, kuriose gaunamas tas „daugiau“, ko neleidžia esamos socialinės institucijos. Seksas dažnai yra maištas prieš konvencijas ir galią. Jeigu organizuotas socialinis gyvenimas neišvengiamai susijęs su tam tikrais mainais, tai šiuo atveju mes išmainome pasitenkinimą į kitus dalykus, tokius kaip stabilumas, tačiau neištikimybė kvestionuoja šių mainų sąlygas. O tai reiškia, kad neištikimieji yra de facto socialiniai kritikai.
Pati monogamija nėra problema, greičiau policinės šeimos sąlyga, pagal kurią žmonės sutinka gyventi, kad įsitikintų, jog ir partneriai jos laikosi. Problema atsiranda tada, kai įsipareigojama nuoboduliui ir nepatenkintiems poreikiams aiškinant, kad tai yra socialinio stabilumo kaina. Problema atsiranda tada, kai monogamija, neparemta troškimu, tampa priverstinio susitaikymo sistema, kurioje partneriai yra vienos kito stebėjimo ir kontrolės ekspertai. Tačiau svarbiau atsakyti į klausimą, kokias kitas atsisakymo ir prisitaikymo formas toks gyvenimas sąlygioja.
Kodėl per pastarajį dešimtmetį neištikimybė tapo tokiu svarbiu politiniu klausimu?
Pasirodo, net mūsų politikai nesugeba laikytis moralės kodeksų, kuriuos jie taip stengėsi įdiegti likusiai šalies daliai. Pastarąjį dešimtmetį jie dažnai vaidino savo pačių dilemas, nepasitenkinimus ir troškimus nacionalinėse scenose, kuriose piliečiai tapo tik žiūrovais. Klausimas – kiek visuomenė mums leidžia pasitenkinti mainais už reikalavimą to pasitenkinimo atsisakyti – nėra vien privatus, jis yra ypatingai svarbus politinis klausimas, o taip pat ir socialinio kontrakto pagrindas. Jei per šį laikotarpį politiko neištikimybė tapo socialine sulaužytų įžadų metafora, tuo pačiu tai sukėlė daug nerimo dėl mūsų pačių nacionalinių institucijų: ar jie laikosi savo susitarimo? Ar mes, piliečiai, esame apgaudinėjami ir pamesti? Tai, galų gale, buvo priverstinio ekonomikos restruktūrizavimo ir sumažėjusių lūkesčių laikotarpis. Liberalioje politinėje teorijoje santuoka yra sena pilietybės metafora, o įžadai – tiesioginis šios kalbos palikimas: santuoka galima vadinti ir vedybas, ir politikų ištikimės priesaiką tautai. Jei šį dešimtmetį mes praleidome bandydami sučiupti savo atstovus, kai jie buvo neištikimi, galbūt problema nebuvo vien tik jų santuokos įžadai, ji pasireiškė ir mūsų politinės kalbos skurdume išreiškiant kitokias protesto formas.
Šiais laikais bet kuris partneris gali atlikti bet kurios lyties vaidmenį, vyrišką ar moterišką. Kas laukia namuose, kas „turi savo įtarimų”, tas yra žmona. Kas „nori daugiau laisvės”, tas yra vyras. Vedusio vyro ir netekėjusios moters santykiai vis dar yra labiausiai paplitusi neištikimybės forma, tačiau visi požymiai rodo, kad moterys vis dažniau „eina į šoną“ vos tik atsirado daugiau galimybių moterims ištrūkti iš namų.
Šios knygos stilius dažnai gana ironiškas: jis dažnai keičia toną ar šaiposi pats iš savęs. Kam reikėjo tiek žaismingumo, jei knyga ketino iškelti rimtas socialines problemas ir išnarplioti visas vyraujančias koncepcijas apie meilę?
Rašymas yra tiesiog dar vienas būdas iliustruoti knygoje pateiktą argumentą, kad žaidimas ir eksperimentai su naujomis formomis bei galimybėmis yra tai, ko mes ilgimės, nepaisant to, kiek mes esame suvaržyti primestų socialinių institucijų ir papročių. Kodėl neperdarius (ar bent jau nepabandžius) tokių dalykų, kaip neįprastas socialinės teorijos rašymas arba pati meilė? Kodėl neturėti daugiau džiaugsmo? Kodėl nedirbti mažiau ir gauti daugiau? Tai yra esminiai šios knygos klausimai.
