Žinojau, kad jie ten gyvena. Jau prieš kurį laiką iš tolo apžiūrėjau namą. Jei jį taip galima pavadinti… Tai – greičiau gerai suręsta ir įtvirtinta palapinė. Taigi. Nusipirkau butelaitį, nes pamaniau, kad į svečius eiti be šiokios tokios dovanos būtų nepadoru. Be to, einu ne šiaip sau į svečius – einu fotografuoti jų buities. Sužinoti, kaip jie gyvena.

Pavilnių regioninis parkas. Nuošaliai ant kalno stovintis „namas“, apsuptas parko medžių. Visai šalia vaikštinėja jaunos mamos. Vežiodamos vaikus parko takeliais jos net neįtaria, kad čia gali kas nors gyventi.

Lipu į kalną. JIE iškart mane pastebi. Vienas aukštas vyriškis sėdi ant kėdės, kitas – keistai mažo ūgio – stovi šalia. Abu, kaip ir reikėjo tikėtis, įsistebeilija į mane. Atrodau gana juokingai, bet turbūt ir grėsmingai. Einu gana tvirtu žingsniu.

Pasisveikinu ir iškart sakau, kad noriu nufotografuoti jų namus. Už tai pasiūlau butelį. Kvailai paklausiu, ar jie norės… Ar sutiks…

Mažasis žmogus (jo vardo taip ir nesužinojau) prunkšteli išgirdęs tokį klausimą. Butelį atiduodu didžiajam (vėliau paaiškėja, kad jis – Romas) ir dar kartą pakartoju, kad noriu fotografuoti jų namus. Iškart gaunu sutikimą. Tiesa, paklausia, kas aš toks. Prisistatau fotografu. Nors vėliau būsiu ne kartą perklaustas, ar aš – ne korespondentas.

 

Iš kart pastebiu, kad čia pastatytoje pavėsinėje miega dar vienas. Pradedu fotografuoti. Kvapas ne koks. Aplinkui pilna šiukšlių, bet ar gyvenant tokį gyvenimą galėtų būti kitaip? Kalbinu. Tiek didysis Romas, tiek mažasis jo draugas girti, nors dar tik pirma valanda dienos. Palapinė (arba pavėsinė) stovi ant kalno, ant išlygintos žemės plotelio. Kampus laiko stiprūs kuolai. Sienos suręstos iš lentų, faneros plokščių, skardos gabalų, skylės užkamšytos skudurais, stogas uždengtas lentomis ir apklotas plastmasine danga. Įėjimas atviras.

Nors pastatas neatrodo tvirtas, pasirodo, jis čia stovi jau vienerius metus. Tiesa, šio kūrinio autoriaus taip ir nepavyko išsiaiškinti. Prie įėjimo – nedidelė aikštelė, kurioje stovi minivirtuvė (jei tik ją galima taip pavadinti). Ten yra laužas, iš lentų sumontuotas stalas, kėdė, kurioje ir buvo įsitaisęs Romas. Ant stalo gulėjo gausybė daržovių. Vienos – supuvusios, kitos tarsi ką tik iš parduotuvės. Aikštelė sutvirtinta lentomis, šios profesionaliai paremtos į žemę įkastais kuolais.

 

Kiek tolėliau pastebiu iškastą duobę, į ją suverstos šiukšlės. Man paaiškina, kad „taip jie naikina visokias šiukšles“. Didysis Romas sako, kad jie – miško sargai, nes jaunimas, mėgstantis vakare parke išgerti, visur primėto butelių, prispjaudo cigarečių nuorūkų. O jie – miško sargai – viską surenka ir užkasa. Kad būtent tai čia ir vyksta, esu patikinamas ne kartą. Nors vaizdas aplink tarsi sako ką kita…

Visur šiukšlės, bet pamatau kastuvą. Romas linkteli galva.

Įsižiūriu į detales namuose. Ant virvutės kabo pavadėlis mažam šuniukui, vardu Baksis, ant kitos virvės pakabinti saulės akiniai, o gal šiaip kažkoks papuošimas. Ant stalo stovi maža delfinų skulptūrėlė. Kažkam jos nebereikėjo, išmetė, todėl ji atsirado ČIA. Pastebiu knygą, paklausiu, ar jie skaito. „O taip, – sako. – Skaitom. Turim senų knygų“. Paprašau parodyti. Abu puola ieškoti tų senų knygų, bet randa tik keletą.

 

Sakau: „Gal jūs jas dar ir deginat?“ Abu kaip susitarę užginčija – ne. Čia juk knygos. Sako: „Mes senesnes parduodam“.

Romas staiga parodo „Nokia“ telefoną. Nustembu. Romas išsiviepia ir ištraukia antrą. Čia jau aš nesusilaikau ir prapliumpu juoktis. Sakau: „Romai, kam tau du telefonai?“ Jis sako esąs užimtas žmogus. Vos susitvardau. Bet jis teisus – reikalų šiame pasaulyje jis turi daug. Be to, jo pasaulis nėra toks saugus kaip mūsų.

Romas mielai pozuoja su savo telefonais. Staiga pabunda trečiasis jų draugas. Prieš tai murmėjęs iš po apkloto ir, matyt, bijojęs pasirodyti, dabar iškiša galvą ir iš kalbos panašu – dar nėra visai prasigėręs. O kiti du viso pokalbio metu geria kažkokį rausvos spalvos gėrimą, todėl pamanau, kad mano degtinės butelis yra juokas, palyginus su tuo, ką jie geria kiekvieną dieną…

 

Klausiu, ar žino kas nors, kad jie čia gyvena? Sako – ne. Gyvena čia jau kurį laiką. Žmonės keičiasi nedažnai, bet keičiasi. Romas čia apsigyveno draugo pakviestas. Miega palapinėje trise. Žiemą čia bus per šalta, todėl visi „varys gilyn”. Parodo pirštu į žemę. Paprašau papasakoti, kur. Jie šelmiškai šypsosi, bet nei vienas neprasitaria. Paslaptis. Ten bus šilta.

Besišnekučiuojant išgirstu vardą „Grinka“. Pasirodo, uždarius šalia Vilniaus esantį Kariotiškių sąvartyną, daugelis valkatų nebeturi galimybės nuvažiuoti iki kito, per toli esančio sąvartyno, todėl įsitvirtino mieste. Kiekvienas miesto rajonas turi savo valkatų būrius. Įsibrauti be leidimo – tai tas pats, kas vogti iš parduotuvės. Dar pavojingiau. Romas pradėjo pasakoti apie nuotykius, kai po kaklu jautė 30 cm peilį, kurį pakišo kitas valkata.

 

Baisiausi rajonai, kuriuose „muša”, – Viršuliškės, Kalvarijos, Žirmūnai. Ramiausia Antakalnyje, nes čia vadovauja Grinka. Jis – valkatų vadas. Jis tvarko reikalus, nes yra labai stiprus ir agresyvus. Tokio kito Vilniuje nėra. Antakalnyje prie upės esančiuose konteineriuose „dirba” labai daug žmonių. Jų čia bene daugiausia, lyginant su kitais miesto rajonais. Štai Žirmūnuose vietiniai paaugliai valkatas muša, ten pavojinga. Todėl ten ir valkatų mažiau. Antakalnis – senas rajonas, čia daug pensininkų, kurie nieko negali padaryti.

Valkatavimas – tam tikras verslas. Vienas plastmasinis butelis supirktuvėje kainuoja 3 centus. Per parą vienas žmogus surenka apie pora šimtų butelių. Valkatos net nusiperka autobusiuką tam, kad surinktų kuo daugiau žmonių, galinčių dirbti tokį darbą!

Atkakliausiai pasisako Romas. Štai jis netikėtai mesteli, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė (kurios pavardę jis vos ištaria, pavyksta kažkas panašaus į „gžauskaitę”), Seimui yra pasakiusi, jog tokie žmonės, kaip jis, turi teisę rinkti šiukšles ir jas užkasti. Šypteliu ir klausiu, ar jis skaito laikraščius, žino, kas dedasi pasaulyje? Ar juos veikia krizė? Romas dar kartą ištraukia „Nokia“ ir parodo, kad klauso žinių per radijo imtuvą, kuris yra įmontuotas į telefoną. Romas nutaiso šmaikščią miną ir išsiviepia per visą veidą. Aš priblokštas „Nokia“ telefono galia. Tai absoliuti fantastika.

 

Išvadų čia nebus. Išvadas pasidarykite patys. Šiuo „projektu“ labiausiai norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad ŠIŲ žmonių buitis vis tiek išlieka žmogiška. Šiek tiek… Pavyzdžiui, kai mes grįžtame namo, nusiauname batus ir pastatome juos kur nors. Jie taip pat nelipa su batais į lovą. Arba tam tikros smulkmenos, kurios buityje yra labai reikšmingos, noras išlaikyti žmogiškumą, namų šilumą, galų gale – tas pats paprasčiausias noras turėti savo kampą, kur tu gali atsisėsti ir paskaityti laikraštį ar kokią knygą.

Savo „projektui“ suradau dvi gyvenvietes. Abejose gyvena daugiau nei du žmonės. Vilniuje tokių yra kelios nuolatinės, kitos – kinta priklausomai nuo oro sąlygų ir aplinkybių, kurios šiems žmonės gali pasikeisti per vieną dieną.

Tiesa, viename name neradau žmonių, todėl fotografavau be leidimo…