Kalėjimas – vieta, kur laikomi laisvės atėmimu nuteisti asmenys. Istoriškai pats kalinimas ilgą laiką nebuvo bausmė, tai buvo sulaikymo būdas iki tol, kol bus įvykdyta fizinė ar mirties bausmė. Požemiai kartais buvo bausmės vieta, kur kaliniai buvo kankinami arba paliekami mirti. Tik XIX amžiuje Britanijoje buvo įvykdyta Jeremy Benthemo pasiūlyta reforma, sukūrusi šiuolaikinę kalėjimų sistemą bei pavertusi kalinimą bausme.
Iš pat pradžių tuometinė kalėjimų sistema anglų buvo praminta „skaistykla, atgaila“. Manyta, jog griežtas gyvenimo būdas gali pakeisti kalinio elgesį, o atskyrimas nuo visuomenės – prevencija nuo jo galimų nusikaltimų. Ar tai veikia? Na, pavyzdžiui neseniai vėl sulaikytas žymiausiu Lietuvos pedofilu tituluojamas E. Čekanavičius (praeityje a la „žymus antitarybinis veikėjas, disidentas“). Nesyk sodintas už pedofiliją, šį kartą jis turbūt vėl sės į kalėjimą, kuriame praleis skirtą laiką ir vėl grįš į visuomenę. Ir jei jis vėl prasižengs, kas jam gręsia? Ir vėl kalėjimas.
Yra nemažai recidyvistų, kurie nusikaltimus atlieka vėl ir vėl. Ir ką jiems gali pasiūlyti teismų sistema? Kalėjimą. Kad pabūtų atskirai nuo visų ir pamąstytų. Tuo metu jie apgyvendinami ir maitinami už mokesčių mokėtojų, kuriems padarė žalą, pinigus.
Tokiose Vakarų valstybėse kaip JAV kalinių požiūris į kalėjimą šiek tiek kitoks. Kapitalistinė sistema pasiekė tokį lygį, jog ten vyrauja privatūs kalėjimai, esantys neišsemiamu pigios darbo jėgos šaltiniu buržuazijai. JAV kali 25 procentai viso pasaulio kalinių. Vidutinis dirbančio kalinio atlyginimas – 25 centai per valandą, atsisakantys dirbti kaliniai dažnai uždaromi į vienutes arba net marinami badu. Taigi kaliniai į kalėjimą žiūri kaip į darbo stovyklą, Vokietijos konclagerį ar GULAG‘ą (skirtumas tik tas, kad JAV kalėjimai neša pelną ne visuomenei, o savininkams – kapitalistams).
Kitose valstybėse – atvirkščiai, kalėjimo sąlygos tokios geros, kad primena sanatoriją. Turbūt daug kas pamena tarybinį filmą apie Rusijos pilietį, kuris, sužinojęs apie geras kalėjimo sąlygas užsienyje, darė viską, kad tik papultų į kalėjimą.
Lietuvoje laisvės atėmimas kaip bausmė turi gana keistą atspalvį. Kalėjime viešpatauja griežta hierarchija – jei ten patekęs tapsi „gaidžiu“, tai metai kalėjime virs tikra kankyne ir baisia fizine bei psichologine bausmė, tuo tarpu jei pateksi į hierarchijos viršūnes, kalėjimas tau taps tikru rojumi.
Šiuo metu pasaulyje mirties bausmė laikoma nehumaniška priemone, taigi daug kur maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos (kitur netgi yra laiko apribojimas, pvz., Peru ilgą laiką maksimali bausmė buvo laisvės atėmimas 20-čiai metų). Labai neigiamai žiūrima į „nehumanišką“ elgesį su kaliniais. Nors ir atrodo, kad pagrindinė kalinimo idėja – asmens esminių teisių suvaržymas bei izoliavimas, tačiau liberalai kovoja už kalinių teises (pvz., tarptautinė organizacija „Human rights watch“).
Taigi ar kalėjimas apskritai yra bausmė? Atrodo, kad taip – juk mes turime BAUDŽIAMĄJĮ kodeksą, kuris numato laisvės atėmimo BAUSMES. Kita vertus, kaip manote, ar tuo atveju, jei mes turėtume idealius kalėjimus su visaverčiu maistu, nemokamu mokslu ir sveikatos apsauga, ar šitokia izoliacija sulaikytų jūs nuo nusikaltimų? (Juk laisvėje tokiu atveju būtų dar prastesnės sąlygos gyventi.)
Psichologas prof. Marvinas Zukermanas, tyrinėjęs kalinių reabilitacijos temą, priėjo išvados, jog dažniausiai recidyvizmas yra psichinių sutrikimų arba net psichinės ligos padarinys. Nėra duomenų, įrodančių, kad kalinimas tikrai pagerina žmogaus elgesį. Psichologinis 100 atskirų įkalinimo atvejų tyrimas parodė, jog net 30% kalinių, baigusių bausmę, agresija padidėjo (tai susiję su jų padėtimi kalėjimo hierarchijoje), 7% kalinių, išėjusių iš kalėjimo, vėl įvykdė nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteisti pirmąjį kartą. Nors tokie tyrimai ir primityvūs, jie parodo, jog pats žmogaus įkalinimas jam visiškai nepadeda suvokti jo kaltės ir jis visiškai „neatgailauja“, kaip to tikimasi.
Yra ir kita medalio pusė – juk kaliniai išlaikomi iš mūsų, mokesčių mokėtojų kišenės. Pirmiausia, tai šiek tiek kvaila. Tarkim, tavo dukrą išprievartavo ir žiauriai nužudė koks nors nenormalus pilietis. Jį pasodina į kalėjimą iki gyvos galvos, o tu, kaip mokesčių mokėtojas, jį išlaikai iš savo lėšų... Neaišku, ką jie baudžia – ar tave, ar kalinį. Visi iki gyvos galvos sėdintys kaliniai niekada neišvys laisvės, visuomenei nedirbs ir bus išlaikomi visuomenės. Negana to, turbūt mokysis, kalėjime įgys išsilavinimą už valstybės pinigus. Netenka prasmės ir kalinimo bausmė, juk bet kokios bausmės tikslas – kalinio reabilitacija, t.y. siekis, kad jis suvoktų kaltę ir nebekartotų nusikaltimo, tuo tarpu pasodintas iki gyvos galvos kalinys jau neturi jokios reabilitacijos galimybės.
1917-1921 metais Ukrainoje gyvavo ypatingas darinys – anarchistinių komunų federacija arba „respublika“, kurios įkurėjas buvo Nestoras Machno. Viena iš šios „respublikos” idėjų buvo kalėjimų naikinimas. Užimtuose miestuose anarchistai paleisdavo visus kalinius, netgi kalintus už sunkius nusikaltimus. Ką Machno siūlė vietoj kalėjimų ir teisminės VALDŽIOS? Ogi demokratines bausmes – susirenka piliečiai, komunos gyventojai, išklauso abiejų pusių argumentus, advokatus ir teisininkus, ir nusprendžia, ką daryti su kaltinamuoju – galbūt išteisinti, galbūt sušaudyti, o gal paplakti rykštėmis. Juk ką ten slėpti, turbūt kiekvienas mūsų vaikystėje yra nors karto gavęs diržo ir supratęs, jog tai veiksmingiausia kalba su tuo, kuriam neužtenka proto susimąstyti pačiam. O piliečių balsavimas turėtų užtikrinti, kad nebūtų baudžiami nekalti žmonės.
Šitokios „akimirkos bausmės“ yra žymiai veiksmingesnis ir greitesnis metodas už visus kalėjimus. Juk galima sėdėti izoliuotam nors ir 50 metų ir nepasikeisti nė per nago juodymą. O kokia nauda visuomenei iš to, jeigu tu nepasikeisi? Be to, neracionalu savo lėšomis išlaikyti nusikaltėlį iki gyvos galvos arba nuolat jį kalinti už nusikaltimus. Nustokime dalintis SAVO darbo vaisiais su tais, kurie mus nuskriaudė. Reikalaukime jiems tokios BAUSMĖS, nuo kurios jie pasitaisytų. Kalėjime jie sėdi tik tam, kad būtų laikinai nuo mūsų atskirti už mūsų pačių pinigus. Mes ką, mokame jiems duoklę, kad jie mūsų neskriaustų?
2009 11 19
