anarchija.lt – menas

Linksmojo globalisto kertelė

PRADŽIOJE BUVO ŽODIS

„Pradžioje buvo žodis“. Žodis – ne šiaip bereikšmis raidžių ar garsų rinkinys. Žodis – tai mintis, prasmė, idėja. Žodis gimdo, žodis kelia, žodis gniuždo, žodis ir žudo.
Žodis – tai dažnai ideologija ir propaganda. Nagingiausi tokio žodžio meistrais dažnai būna ir poetai.

Į darbą, vyrai! Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys; Galybė meilės viską griauna: Žiemos ledus ji sutirpys. Ranka mus spaudžia geležinė. Krūtinę apkala ledais: Uždekim meile sau krūtinę! Į kovą stokim milžinais!
	Maironis „Pavasario balsai“, 1895
Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo Paskyrė teikimui tik artimams laimės, Kuris didžius darbus žmonijai aukavo, Prieš ką svietas klaupia su dėkui, n' iš baimės.
	Vincas Kudirka „Laisvos valandos“, 1899
Lietuvai kelią! Ei, girdite, kelią Jūs, didžiagaliai Pasaulio valdovai, Jūs, prieš kurių Neteisingą sprendimą Šimtmečiais niekas Nedrįso kelt balso.
	Liudas Gira „Žygio godos“, 1928
Rytai – vakarai, gili Šiaurė ir Pietūs Bus jungiami darbu tvarkingai. Skriaudėjam tik žemėj neskirsime vietos Mes, rūstūs šio amžiaus vikingai!
	Salomėja Nėris „Per lūžtantį ledą“, 1931
Šaukiu aš darbo rankų milijonus įsupt naujam darbymečiui varpus, į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus, ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
	Bernardas Brazdžionis „Šaukiu aš tautą“, 1941
Stoviu gražus, tvirtas, aukštas, petingas – tiltas nuo žemės iki pačios saulės – stoviu pačiame žemės viduryje, skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius į visas keturias žemės puses.
	Eduardas Mieželaitis „Žmogus“, 1962
Tiek sykių gimę mirę, išraižę jūras buvo, Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo, Kartodami tik vieną: mes – žmonės Lietuvos.
	Sigitas Geda „Giesmė pasaulio medžiui“, 1985

Dao ir Mao

Į viršų