anarchija.lt
MENAS

       Eduard Limonov

       Alkoholio ir hašišo civilizacijos

       Įsivaizduokite, kad ant postamento ryškiai apšviesti stovi du ne visai įprasti dviejų civilizacijų simboliai. Medicininio spirito butelis – krikščionių civilizacijos simbolis. Tamsiai žalsvos šokolado spalvos kvapnus riebios smalos gabalas – tai hašišas, musulmonų civilizacijos simbolis. Įprasta, kad šias civilizacijas ženklina kiti simboliai – krikščioniškas kryžius ir musulmoniškas pusmėnulis. Tačiau šie simboliai, nusakantys religijų skirtumus, neišreiškia tikrų aplink tas religijas susiformavusių civilizacijų skirtumų. Juk civilizacija – tai įpročiai, papročiai, kultūra, elgsena, sąlygota religijos. Juk krikščionio ir musulmono elgesys tikrai skiriasi. Užtenka pažvelgti į „rezultatus“, į pasaulyje vyraujančią krikščionišką civilizaciją, į mokslo, meno, buitinio komforto bei išradimų pasaulį, kurį ji sukūrė (paskui save vesdama ir nekrikščionišką pasaulį). Užtenka žvilgtelėti į tradicinę musulmonų visuomenę: šių šalių neturtą, „atsilikimą“, archajiškumą. Susidaro įspūdis, jog nuo krikščionių jos atsilikusios keliais amžiais. Tam, kad įsitikintume, kokiais skirtingais keliais ėjo krikščionių ir musulmonų civilizacijos, užtenka atkreipti dėmesį į politinį, ekonominį ir karinį krikščioniškų šalių dominavimą. Kodėl taip įvyko? Juk iš esmės (taip bent jau atrodo apsišvietusiam ateistui) abiejų religijų pagrindas – kažkokie sutrešę didaktiniai mitai. Kodėl gi civilizacijai, vedamai vieno sutrešusio mito, „pasisekė“, o kitai, vedamai kito, net mažiau sutrešusio, – ne? (Žodis „pasisekė“ čia, savaime suprantama, vartojamas be teigiamos ar neigiamos reikšmės, jis tiesiog reiškia „įsiveržė į priekį“. Tarp kitko, akivaizdūs ir konservatyvios musulmonų visuomenės privalumai. Ji išsaugojo šeimą bei kolektyvą – „umma“ bendruomenę.) Esmė turbūt slypi ne mituose. Ar senoviniai papročiai – „adatas“ tempė musulmonus atgal? Tačiau ir krikščionys visada turėjo savo senus papročius, tai kodėl gi jie jų nesustabdė?
       Reikia atidžiau pažvelgti į abiejų religijų, suformavusių šias civilizacijas, elgesio kodus: kas, pasak jų, galima, o kas uždrausta. Tai, kad musulmonams draudžiama valgyti „nešvarių“ gyvulių, (pvz., kiaulių) mėsą, vargiai turėjo kokią nors reikšmę. O štai faktas, kad Koranas musulmonui suteikia teisę turėti kelias žmonas, yra labai svarbus: ši teisė garantuoja didesnį palikuonių skaičių ir begalinį populiacijos augimą. Tačiau vis tiek nepaaiškina, kodėl būtent krikščionys, o ne musulmonai užkariavo pasaulį tiesiogine ir perkeltine šių žodžių prasme. Ir štai tada ant postamento pasirodo alkoholis ir hašišas, tai, ką kiekvieną dieną pila į skrandį krikščionys, ir tai, kuo ilgus amžius savo plaučius teršia musulmonai. Būtent šie narkotikai (alkoholis irgi narkotikas) greičiausiai ir suformavo krikščionio bei musulmono elgseną. Juk juos vartoja jau nuo seno, vartoja daugybė kartų, vartoja kasdien.
       Musulmonų religija tikintiesiems apskritai draudžia vartoti vynuogių produktus ir alkoholį. Dėl šios priežasties musulmonai griebėsi kitokių narkotinių medžiagų. Išdžiovintų „indiškų kanapių“ arba iš jų pagamintos plastiškos riebios smalos, vadinamos „hašišu“, rūkymas afganų gentims, o vėliau ir visai Azijai, buvo pažįstamas daug seniau, nei iš Amerikos atvežė tabaką. O krikščionybė savo ruožtu ne tik nedraudė vartoti vynuogių produktus, bet maldų metu vynas buvo naudojamas kaip šventas gėrimas. Europoje įsigalėjus rūkymui, katalikų bažnyčia daugiau ar mažiau susitaikė su tabaku, laikė jį lengva nuodėme. Į Europą tabaką atvežė iš Amerikos, galėjo atvežti ir hašišo, bet to neįvyko (greičiausiai sutrukdė kelią užstojusi priešiška Otomanų imperija). Hašišo atvežė, tačiau palyginti vėlai. Jis paplito tik negausių išrinktųjų tarpe – choosen few. 1840-aisiais Paryžiuje hašišu mėgavosi Baudelaire'as ir jo draugai, tačiau hašišininkų klubui priklausė tik tuo metu madingų literatų saujelė: Charles'is Baudelaire'as, Théophile'is Gautier, Théodore'as de Banville'is*, juodaodė Baudelaire'o draugužė Jeanne Duval. Tik 1960 metais „indiškos kanapės“ masiškai įsiveržė į Europą.
       Visiškai uždraudus alkoholį Rytuose ir iškilus geležinei Otomanų imperijos uždangai, kuri stabdė „indiškų kanapių“ eksportą į Vakarus (beje, opijus irgi ilgus metus buvo populiarus tik savo gimtinėje – Rytų ir pietryčių Azijoje), susikūrė dvi skirtingo elgesio civilizacijos. Juk alkoholis ir hašišas buvo laikomi ne vien priemone atsipalaiduoti ar dirbtinai sustiprinti gyvenimo džiaugsmą, jie buvo perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo būdo stereotipai. Europiečio gyvenimui alkoholis turėjo didesnę bei stipresnę įtaką nei bažnyčia. Tai liudija ir „gėrimo įstaigų“ skaičius europiečių miestuose. Bažnyčių buvo ir yra žymiai mažiau. Alkoholio gėrimo ceremonijos bei papročiai lydi europietį visą gyvenimą. Alkoholis neramina, degina vidurius, pripildo žmogų energija. Jis ir pagimdė krikščionį – neramų tipą. Išvijo jį į kryžiaus žygius bei užkariavimus, ginė ieškoti kelių į Indiją ir Ameriką. Visi europiečių užkariavimai, tarpusavio karai, kitų šalių kolonizavimai – alkoholinio nerimo pasekmė.
       O musulmonų civilizacija tuo metu teršė plaučius ir temdė smegenis hašišu, šis narkotikas teikė kitokią energiją – atpalaiduojančią, minkštą, sustiprinančią jausmus bei vaizduotę. Apsirūkę, musulmonai gamino vaikus ir matė nuostabias gėles bei vaizdinius. Taip, Didžiajam Kalno Seniui iš Sirijos slėptuvės kartais pavykdavo pasiųsti apsirūkiusius savo berniukus – „hašišinus“ (vėliau europiečių kalbose jie virto žudikais – assassins) žudyti atskirų valstybių galvas, tačiau ilgą laiką išlikti agresyvus musulmonų pasaulis nesugebėjo.
       Nuo hašišo išpila karštas prakaitas, nuo alkoholio – šaltas. Hašišas atpalaiduoja, suteikia vienodą ir lygų pasitenkinimą. Alkoholis – seriją desperatiškų pliūpsnių. Arabų priedainiai liūdni, pasikartojančios lengvų emocijų bangos susilieja tarpusavy. Masulmonas juda lėtai lėtai, keliauja toli toli. Alkoholis – sprogdina, dažnai sukelia nekontroliuojamą įniršį. Mano tautiečiai, išbandę vieną ir kitą, žino, apie ką kalbu: esmė – skirtingi kaifo pobūdžiai. Genialiai rašė įžvalgusis Lermontovas:

       Lermontovo laikų žmonės, pažinę Rytus – musulmonų pasaulį, – tokį jį ir matė: iš rankų krinta kaljanas, ant spalvingo kilimo snūduriuoja musulmonas. O į jo namus braunasi išblyškęs europietis, išpiltas šalto prakaito, ištiktas baltosios karštinės priepuolio. (Beje, didelė europietiško meno dalis sukurta „baltosios“ metu. Štai tas pats Dureris.) Kryžiuočiai, kaip A.Durerio Apokalipsės raiteliai, kardais užkapoja žmogų su kaljanu. Į priekį juos varė amžinas nenumaldomas alkoholinis troškulys (ypač po šampano), nerimas, nenustygimas vietoje, noras kažką keisti. Juk pagiringam žmogui būtinai norisi vaikščioti, kažką veikti, eiti, važiuoti, išvykti. Apsinuodijęs alkoholiu pabunda anksti, bėga, lekia, plėšosi, triukšmauja. Pats sau atrodo genijus, rėkia, niurzga...
       Žmogus, pabudęs po hašišo, jaučia, kad jo smegenys apdujusios, jis juda vangiai. (Jei alkoholis iš organizmo pašalinamas per tris dienas, tai marichuanos ir hašišo poveikis galutinai išnyksta per trisdešimt dienų.) Štai kur šuo pakastas: alkoholis greitas ir agresyvus, hašišas vangus ir raminantis. Krikščionis ir musulmonas – greitas ir lėtas. Pirmajam degina vidurius, antrajam sujauktas protas.
       Rytai pramiegojo visus dešimt amžių, nepaisant to, 1980 m. Irane įsiplieskė konservatyvi musulmonų revoliucija. Ir netikėtai nugalėjo alkoholio paveiktus šacho šalininkus. Turkiją ir Egiptą iki šių dienų valdo marionetiški amerikiečių režimai, propaguojantys alkoholį. Geidaras Jamalis** man pasakojo, kad turkų kareiviai įpratę kiekvieną dieną apsilankyti bare. Per patį musulmonų Ramadano įkarštį į barą įeina generolas, užsisako stiklą konjako ir tam, kad įrodytų savo nemusulmoniškumą, demonstratyviai išgeria.
       Kai kurie šaltiniai liudija, jog Mohamedas Atta ir 18 jo bendrininkų, lėktuvais užpuolę Tarptautinio prekybos centro bokštus ir Pentagoną, buvo šiuolaikiniai jaunuoliai. Mokėsi Vokietijoje, vaikščiojo į diskotekas, vartojo alkoholį. O rugsėjo 11-ą jie neskendėjo kaljano dūmuose ant spalvingo kilimo, jie rankose tvirtai spaudė šturvalus. Allah akbar!
       Rusai? Mūsų trumpos agresyvios kolonijinės ekspansijos laikais, 1860 m. Rusijoje veikė 77386 užeigos. 1859 m. šių užeigų šeimininkai sumokėjo valstybei sumą, prilygstančia 46% nuo „visų valstybės pajamų“.

       * – Théophile'is Gautier (1811–1872), Théodore'as de Banville'is (1823–1891) – prancūzų poetai, Ch.Baudelare'o amžininkai (vert. past.) (Atgal>>>)
       ** – Geidaras Jamalis – Rusijos Islamo Komiteto lyderis (Atgal>>>)

       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų