Italija su savo bermudiškuoju popiežiaus-valdžios-mafijos trikampiu (tiesiog trejybė ), atrodo, dar turi gyvo kraujo ir autonomiškos minties žmonių, taip sakant, laisvųjų radikalų. Studentų - tų, kurie ėjo į gatves ištarti tai trejybei, jog už savo ateitį nuspręs patys. Truputį naiviai, truputį utopiškai, bet įtikinamai, nes taip sakė tūkstančiai. Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti santūrus studentas lietuvis? Kad jei jam kas neįtiks, ir alma mater pasišiukšlins, jis pamygs tėvelių pinigines arba parsiduos vasarai į kokį smirdantį stable‘ą šveist bokalų, o tada jau maus lauk padoriai studijuoti į padorų universitetą už padorius pinigus, visą kitą pakabinęs ant trijų raidžių. Geriausiu atveju pašvilps su švilpyne prie seimo. O dažniausiu atveju nedarys nieko, nes studentavimas - jo asmeninis reikalas, ir jis kaip nors išsisuks, o jei konkurencingų asabų liks mažiau – juo geriau.
Ką sako streikuojantys italų studentai? Bolonijos universiteto politikos mokslų fakultete studentai dalijo tokius tekstus:
Mes – vaikai ir tėvai, mokytojai ir studentai, prekariškieji darbininkai. Mes – kartos, sujungtos šiai kovai. Mes – dabartis ir ateitis. Mes – tie „gerieji“, blokavę traukinių stotis. Mes – viešos paskaitos aikštėse ir tie nelegalūs maršai gatvėse. Mes – tai daugiaformis ir spalvingas judėjimas, taikus, ryžtingas, radikalus ir atviras diskusijoms. Tie, kurie sakom NE Gelmini (švietimo ministrei – dvl past.).
Šiomis dienomis matėme okupuotas mokyklas ir universitetus, rinkomės asamblėjose ir marširavome drauge su tūkstančiais žmonių. Vienu balsu šaukėm, jog „mes už jūsų krizę nemokėsime“.
Mes mobilizavomės, kad pasakytume „Ne – lėšų, skirtų viešųjų mokyklų ir universitetų apkarpymui“. Pasirodo, praeities nesusipratimas, kai pradinėje mokykloje vienas mokytojas turėjo klasei dėstyti visus dalykus, yra ir ateities realija, grąžinsianti būsimoms šeimoms netikrumo jausmą dėl atžalų išsilavinimo.
Turime visai kitokią mūsų krašto idėją, nei ta, kuri mums peršama valdžios; tą, kurią esame pasiruošę praktikuoti, ir tą, kuri gyva mūsų susirinkimuose. Tikime, jog mokslas turi būti atviras visiems, nes tik tai garantuoja mokslinių tyrinėjimų ir mokslo sklaidos laisvę.
Mus mokė, kad žinios yra kertinis naujosios produkcijos sistemos akmuo, bet mes tikime, jog tai ne kas kita, kaip asmeninio ir kolektyvinio išsilaisvinimo instrumentas.
O ką atsako Bolonijos universiteto vadovybė?
„Išorinis finansavimas, kuriuo mus kviečia naudotis, dabar tegali būti tik žodžiai. Toks universitetas, kaip mūsų, iš valstybės gauna apie 400 milijonų (eurų) per metus. Neįsivaizduojame, kas iš privataus sektoriaus galėtų reguliariai kasmet sumokėti 10% šios sumos (40 mln. eurų).”
Taigi iš principo universitetas privataus finansavimo nepasmerkia (tik nesumąsto, kaip geriau parsidavus). Priešingai, šių metų kovo mėnesį vykusioje AQUIS („Associazione per la Qualita delle Universita Italiane Statali“ – „Italijos valstybinių universitetų kokybės asociacija“) konferencijoje Bolonijoje buvo pripažinta, jog universitetas ieško gerokai produktyvesnės mokymo sistemos. O AQUIS kėslai atviri – sumodeliuoti universitetus pagal rinkos interesus.
Tad kodėl tiems tūkstančiams studentų tiesiog neišvykus kitur?
KODĖL BLOKUOJAME STOTIS?
Todėl, kad nenorime sėsti į traukinį, važiuojantį į kitą miestą ar šalį, ir mokytis TEN. Mes renkamės kurti, mokyti(s) ir tyrinėti būtent čia, Bolonijos universitete. Ir tikimės, kad niekas neprivers apsigalvoti.
Išorinis finansavimas negarantuoja teisės į mokslą, ugdymą ir neapsaugo darbuotojų nuo prekariško išnaudojimo.
Taigi, mes – tie, kurie giname mokyklas ir universitetus, – palaikome sanita pubblica.
Ir galiausiai mes neapsiribojame šio universiteto krize, nes mes kuriame – norime sukurti – kitą universitetą.
KAIP MES NORĖTUME MOKYTIS
Mes įstojome ir mokėmės. Tiksliau, mes įžengėme į universitetą ir manėme, jog mokomės. Mes ėjome į paskaitas, konspektavome, ruošėmės egzaminams. Tada iškilo abejonė. Ji išryškėjo palaipsniui ir tapo nepatogi, tad teko pažiūrėti iš arčiau, ką gi mes iš tikrųjų veikėme, kai manėme, jog studijuojame.
Universitetas – tai ne pastatas. Universitetas – tai visi jį peržengiantys žmonės. Tai institucinė aplinka, kurioje elgsena apsprendžiama daugelio mechanizmų.
Šiandieninis studentas yra pasyvus žinių gavėjas, tylus skaitlingų puslapių, įgarsintų dėstytojo balsu, perrašinėtojas, o jo popaskaitinis laikas aukojamas tų nurašytų tekstų įsiminimui. Ši veikla palieka mažai vietos tam, ką vadintume kritine siūlomos medžiagos analize, skirta žinių socializacijai ir aktualizacijai už universiteto ribų.
KAIP PERDUODAMOS ŽINIOS?
Žinios čia perduodamos taip pat reglamentuotomis formomis. Procedūromis. Kalbant apskritai, bet kurį studijų dalyką ar tyrinėjimo objektą pavadinus „problema“, mums belieka pristatyti jai skirtus suklasifikuotus „sprendimus“, iš kurių bent vienas sprendimas dažniausiai yra laikomas tinkamiausiu atsižvelgiant į nustatytas klasifikacijos taisykles. Kitaip tariant, dėstytojas užima to teisingo sprendimo (paaiškinimo) saugotojo ar „aiškintojo“ vaidmenį.
Mes siūlome tirti ir eksperimentuoti, ieškoti naujų pedagoginių formų, sunaikinti tą vienakryptės informacijos principą bei hierarchinę vaidmenų atskirtį auditorijose. Vietoj paskaitos „suvartojimo“, siūlome auditoriją kaip vietą žinių gamybai ir realizacijai.
Mokymosi medžiaga turėtų gyventi ir už auditorijos ribų. Tam, kad suprastum mokomą dalyką, turi jį patirti. Tyrinėjimų projektai turėtų būti skatinami ir remiami finansiškai, turi būti kuriamos erdvės, kur tyrėjas susidurtų su tyrinėjimo objektais ir praktikomis, kurių sudėtingumas nesutelpa į vieną sociologijos ar kitos disciplinos pradžiamokslį.
Tai Žodžiai, o kur Kūnas? Čia, Bolonijoj, apsireiškia ir tai, ir tai – vita, morte e miracoli – gatvėse vyksta viešos diskusijos, žmonės susitinka ir mokosi kartu, dalinasi patirtimi ir vaikšto į viešas paskaitas aikštėse. Jos vyksta kasdien, skirtingose vietose. Imi sau ir laviniesi. Matematika, astrofizika, viduramžių menas, medicina, Foucault, Dworkinas, Marcuse... O jei nori, lipi ant kėdės ir skaitai paskaitą pats.
Parengė dvl
Bolonija, 2008 11 10
