Parašyti apie sausio 16-osios demonstraciją maniau tuoj pat, bet pamačiau gerą Čipolino rašinį ir susilaikiau. Po geros savaitės visgi nusprendžiau – reikia. Priežastis paprasta. Noriu pasidalinti įspūdžiais ir gatvės akcijų taktikos patirtimi.

 

Pabandysiu kalbėti ne vien apie patį įvykį, kuris iš tikro neapvertė visuomenės. O ir ar gali visuomenę apversti keli ne itin gerai vienas kitą pažįstantys ir ne visada nesutariantys žmonės?

 

Sausio 16-osios eisena, o eita buvo beveik visu Gedimino prospektu nuo Katedros iki Seimo, nepritraukė masių dėmesio. Žmonių sekmadienį nedaug, tiesa, eiseną spontaniškai lydėjo bent keli gatvėje sutikti žmonės. Dalinamus lapelius praeiviai ėmė noriai. Neliko eisena ir be kitos pusės dėmesio – buržuazinė žiniasklaida visą savaitę valkiojo eisenos vaizdus, vis bandydama užtušuoti pagrindinę mintį – „Drausti draudžiama“.

 

Prisijungęs prie šios eisenos, turėjau viltį išbandyti kelias taktines naujoves. Kai kas pavyko, kai kas – ne. Atėjęs pasidalinau savo „Penktadienis – pasaulinė vagysčių darbe diena“ grobiu. Išdalinau pora markerių. Juk „vagysčių iš darbo“ dienos esmė – ne tik nukniaukti, net ir išdalinti.

 

Įgyvendinau ir seną savo svajonę – prie Katedros padalinau kelias ateistines knygutes. Duoti žmogui bibliją pašiepiančią Marko Tveno knygelę kur kas maloniau nei sukalbėti kelis mažai ką reiškiančius „dievo nėra“. Tad akcija man prasidėjo gana šventiškai.

 

Vos išskleidėme transparantą „Drausti draudžiama“ – prisistatė tvarkos sergėtojai. Iš anksto buvau nusistatęs jų atžvilgiu elgtis agresyviai. Tuo metu buvau nusitvėręs vieną transparanto galą, tad pasakiau, kad transparanto užrašas skirtas jiems. Mentai pasirodė taikūs, žinoma, sąlygiškai. Argi gali būti taikūs apsiginklavę žmonės, turintys valdžios ir įstatymų įgaliojimus? Na, bent man pasirodė, kad jie buvo gavę nurodymą „šiandien nieko nesemti“.

 

Nudžiugintas šios geros žinios, pabandžiau įtikinti bendražygius trumpam užtverti gatvę. Idėja paprasta – įžengi į perėją dar degant žaliai ir labai lėtai eini, kol dega raudona (taisyklės leidžia baigti manevrą). Sankryžoje ką nors skanduoji ir, vėl užsidegus žaliai, eini toliau.

 

Deja, bendražygiai truputį prisibijojo – nusvėrė argumentas, kad „taip nenueisim iki seimo“. Nebuvau tikras, kad prie Seimo mums ko nors „reikia“, bet mažoje grupėje per akcijas geriau nesiginčyti. Jei imsi ginčytis ar net pyktis – ne tik iki seimo, bet ir išvis niekur nenueisi.

 

Gal kada kitą kart tai išbandysiu. Šiaip gatvės užtvėrimas yra gana efektyvus veiksmas. Ir nesunkiai atliekamas. Esu tai kelis kartus patyręs. Tiesa, gatvės blokados tada buvo stichiškos, minia – tūkstantinė, o mentai saugojo ne gatves, bet valdžios pastatus...

 

Gedimino prospekte vyko kažkokia smulkių prekeivių mugė. Galėjom dalinti lapelius. Ir vėl susidūrėme su įprasta bėda. Kadangi gatvės akcijų mažai – neprisikaupė skanduočių. O žygiuoti be skanduočių greit pabosta.

 

Nuo pat pradžių kviečiau žmones prisijungti. Įsiminė jaunas vaikinas, gal 18-os. Sustojo ir pasuko kartu su mumis. Bet po kurio laiko jam, matyt, nusibodo, ir jis nuėjo savo keliais.

 

Žinojau, kad pakeliui turėtume sutikti kelis nemėgiamus bankų skyrius ir šūdrestoranį Makdonalsą. Priėję prie jų arčiau, parėkavom. Bet kažko trūko.

 

Pro šalį važiuojant mentų mašinytei, užbaubiau „Šalin policinę valstybę“. Mentai nusprendė parodyti, kas šioje gatvėje šeimininkas. Sustojo. Įžūliai pažeisdami eismo taisykles, perėjo gatvę ir ėmė laukti, kol mes priartėsime. Nusprendžiau papokštauti. Kaip tik stovėjome sankryžoje, o kelyje link mentų degė žalia. Įkalbėjau bendražygius traukti kiton gatvės pusėn. Mentai neteko žado, bet netrukus atsipeikėjo – vėl pažeisdami eismo taisykles grįžo prie mašinytės ir bandė prie mūsų kabintis.

 

Sakė, kad aš per garsiai šūkauju. Atsakiau jiems gana taikiai: „Argi jau po 18“? Argi pažeidžiau triukšmo įstatymą? Dar jie bandė priekaištauti, kad agituojame žmones. Na taip, kviečiau pasivaikščioti kelis žmones, sakiau, kad prie seimo pasirodys „žali žmogeliukai“ ir bus visiems linksma. Šiaip ar taip, išsiskyrėm taikiai.

 

Lukiškių aikštėje parėkavom, padėkojom valdžiai už skurdą, policijos represijas, žmonių apvogimą. Dar kartą pasiūliau užtverti gatvę, bet ir vėl nepavyko... Nuotaiką vėl pakėlė prie mūsų prisijungęs pagyvenęs pilietis. Jis garsiai piktinosi valdžia, šaudančia į savo piliečius.

 

Arčiau seimo ėmėme sutikti pažįstamų. Jie sakė, kad prie seimo daug policijos ir mažai piketuotojų. Drąsino mus, sakė, kad eisena gerai atrodo. Seimo prieigose dar kartą sustabdė mentai. Kažką vebleno apie susirinkimų įstatymą, bet buvo akivaizdu, kad patys jo nėra skaitę. Elgiausi įžūliai, ir jie nusprendė mane iškratyti. Tada kiek persūdžiau. Po ranka pakliuvo metalinis termosas. Teatrališkai ir ironiškai riktelėjau, kad šis metalinis daiktas „gali būti bomba“.

 

Pasakiau ir tik tada ėmiau mąstyti. Su tais gyvuliais juokauti negalima. Jų instrukcijos tokiu atveju reikalauja mane areštuoti, metalinį daiktą aptverti, žmones evakuoti ir iškviesti išminuotojus. Tačiau šį kartą pasitaikė kažkokie netradiciškai orientuoti mentai. Užkibo už ironijos ir temos neplėtojo. Papokštavome apie obuolius mano kuprinėje ir taikiai išsiskyrėme.

 

Gavau gerą pamoką – kitąkart galvosiu, ką pliurpiu. Vis nepasimokau. Kartą rusų pasieniečiui pasakiau, kad vežu žalingas idėjas, – valandą kratė. Šįkart atsipirkau išgąsčiu, bet pasidarė visiškai aišku – „semti“ šiandien mentai nenusiteikę, nebent iškrėsčiau ką nors akivaizdžiai nusikalstamo.

 

Adrenalinas, plūstelėjęs dėl išgąsčio, pravertė. Užsivedžiau ir neleidau prasižioti aikštėje prie manęs pristojusiam mentui. Aprėkiau jį, nes šis bandė man nurodyti mano „vietą“. Priėjo kažkoks pasireklamuoti atėjęs seimo narys ir ėmė mane raminti aiškindamas, kad policininkai dirba savo darbą. Atstūmiau aną pasakydamas, kad jis toks pat kaip ir kiti.

 

Pačioj aikštėj ištempėm didelį transparantą – „2009 m. sausio 16 d. čia buvo šaudoma į žmonės“ – ir truputį pasitūsinom. Pabaigėm lapelių atsargas ir palikom ten buvusius piketuotojus rūškanais veidais. Nelabai kas mus siejo: mums buvo linksma, o jiems – ne. Taip ir norėjosi visiems pasakyt: „Kitą kartą eikite su mumis, bus linksma“.

 

Taip, akcija smarkiai pakėlė nuotaiką. Pasiekėme ir kitą socialiai reikšmingą laimėjimą. Parodėme, kad eisena be leidimo visiškai įmanoma. Buvo demaskuoti (ir padrąsinti) mitingų organizavimą imituojantys veikėjai – profsąjungų bosai. Valdžiai buvo išsakyta aiški ir pakankamai garsi nuomonė, ką manome apie 2009 m. sausio 16-osios įvykius prie seimo ir jų dalyvių persekiojimą. Tai svarbu, nes be mūsų to nepadarė niekas.

 

Moliūgėlis

2011 01 24