Taigi, komradai, ką mes šiandien turime? Lietuvoje mes turime drąsių aktyvistų, principingų publicistų, talentingų juristų, kritiškų visuomenė veikėjų. Neturime tik vieno – realios galios, leidžiančios pasipriešinti valdžiai ir kapitalui.
Aktyvistai rengia mitingus ir piketus, publicistai rašo valdžią demaskuojančius straipsniu, juristai kelia bylas valstybei ir jas laimi, visuomenės veikėjai agituoja visuomenę ir lavina kritinį mąstymą. Ir ką? Ogi nieko! Sistema lieka nepajudinta. Visų šitų aktyvistų, publicistų ir juristų ji netgi nelaiko rimtais priešininkais. Kas jie tokie? Demagogai! Marginalai! Nevykėliai! Jų niekas nežino! Jų netgi per „Panoramą“ nerodo!
Taip, reikia pripažinti, kad plačiai visuomenei nežinomi nei šių opozicionierių vardai, nei jų idėjos. Apie juos mūsų visuomenė turi susidariusi gana miglotą įvaizdį. Geriausiu atveju jie laikomi keistuoliais, blogiausiu – teroristais, seksualinių iškrypėlių gynėjais, Kremliaus politikos arba žydų ir masonų sąmokslo vykdytojais.
Tokį neigiamą opozicionierių įvaizdį per ilgus metus sukūrė propagandinė sistemos mašina, veikianti per valstybinę ir korporacinę žiniasklaidą. Užtenka prisiminti naujausią tokios žiniasklaidos „šedevrą“ – delfi.lt straipsnį apie sausio 16-osios akcijas, pavadintą „Prie Seimo prieš valdžią piketavo politikos marginalai“.
Taigi padėtis nėra gera. Visi šie aktyvistai, publicistai ir visuomenės veikėjai yra susiskaldę ir negali perrėkti propagandos ruporo. Žinoma, galima ir toliau rengti nedideles protesto akcijas, į kurias susirenka keliasdešimt žmonių. Iki pamėlynavimo rėkti apie nešvarius valdžios darbelius nedidukuose portaluose. Raginti sukilti oriam gyvenimui. Tačiau sistema dėl to nė nesirengia kapituliuoti, ji tampa vis stipresnė ir stipresnė.
Argi mes nenorime, kad padėtis pasikeistų? Manau, kaip tik to mes ir trokštame. O ko gi tam reikia? Reikia visiškai nedaug. Reikia, kad atskiri opozicijos veikėjai susivienytų į neparlamentinę opoziciją.
Kas yra ta neparlamentinė opozicija? Tai politinis darinys, jungiantis žmones, kurie nenori patys užimti valdžios ar pakeisti vieną valdžią kita, o yra kritiškai nusiteikę visos sistemos atžvilgiu. Kitaip tariant, jie nori pakeisti sistemą, o ne valdžią.
Sistema gali lengvai sunaikinti vieną žmogų. Susidoroti su grupe žmonių jai bus kur kas sunkiau. O didelės grupės ji jau nesugebės įveikti. Taigi rimtai pasipriešinti gali tik didelė žmonių grupė, sudaranti neparlamentinės opozicijos koaliciją, nukreiptą prieš visą sistemą.
Veikdama vieningai, tokia koalicija galės žengti realius žingsnius didelių permainų link. Rengti streikus, kaip anksčiau juos rengė Lenkijos „Solidarumas“. Kviesti į masinius mitingus kaip Ukrainos Maidane. Organizuoti festivalius, panašius į Vudstoką. Sukelti revoliuciją kaip 1968-ųjų Prancūzijoje.
Visa tai bus, jei sugebėsime susivienyti. Jei sugebėsime tapti realia politine jėga. Jei sugebėsime būti, o ne atrodyti.
Čipolinas
2011 01 17
