Manau, kad reikia visiškai atsisakyti reformizmo (pvz., nemokamo švietimo siekių) ir susikoncentruoti ties kontrekonomika ir kontrkultūra. Revoliucinis kelias turėtų būti ne smurtinis, bet evoliucinis (nepainioti su socialdemokratija ir Chomskiu). Augant juodajai rinkai (dovanų ekonomikai, natūriniam ūkiui, kontrabandai, nelegalių prekių pardavinėjimui, komunų formavimuisi) mažės valstybės įtaka, o kontrkultūra pakeis oficialią kultūrą. Galima pradėti nuo LUNI ir baigti, pvz., realiai funkcionuojančios dovanų ekonomikos kūrimu arba paprasčiausia nelegalia prekyba...
Iki šiol nesuprantu, kaip jums nešovė tokia idėja? Juk galima kovoti prieš dabartinę ekonomiką (a la kapitalistinę rinką) kuriant alternatyvas, tarkime, be darbo jėgos išnaudojimo (marksistinė teorija man priimtina tik tiek, kiek veikia ir yra naudinga). Jeigu ir egzistuoja revoliucinis kelias, tai tik dual-power strategija, kada kuriama visuomenė visuomenės viduje. Užsiimkit tuo pačiu knygų verslu naujomis formomis. Kai žmonės pamatys naudą (kad pigiau), tai ateis pas jus. Ar įsivaizduojat, kokį potencialą turi ideologizuota juodoji rinka? Jeigu kam nors būtų įdomu užsiiminėti dovanų ekonomika arba apsikeitimu – darbas už darbą, – tada šaunu, varykit į priekį.
Tiesioginis veiksmas įmanomas. Ypač kai kapitalistinė valstybės ekonomika yra šūdo krūvoje. Rūkome kontrabandines cigaretes ir siunčiamės nelegalius failus pažeisdami „šventą“ korporacijų intelektualinę nuosavybę. Parodykim, kad sveikatos apsauga, savitarpio pagalba yra įmanoma ir be kapitalizmo bei valstybės. Į anarchiją nenueisime socialdemokratijos keliu. Mums apšiks. Anarchistai turi kurti anarchiją čia ir dabar, o ne laukti marksistinės proletariato diktatūros ir jos dialektinės baigties.
Dėjau aš ant to laukimo, darom ką jau seniai reikėjo padaryti. Jei jūs už, aš prisidėčiau prie socialinių alternatyvų vystymo. Deja, Chomskis matomai jums sušiko visus reikalus. O dar marksizmas. Laukiam planinės ekonomikos? Savaiminio anarchosindikalizmo realizacijos per valstybę? Tai šūdas. Reikia atsiriboti nuo valstybės kiek tik įmanoma ir nusispjauti ant jos įstatymų. Reikia imti reikalą į savo rankas ir okupuoti universitetus bei įmones ne tam, kad pakeltų algas, bet tam, kad įmonės taptų darbininkų nuosavybe, o universitetai – laisvaisiais autonominiais universitetais bei studentų nuosavybe. Argi neskamba įtikinimai, ką? Sakydamas „nuosavybė“, turiu omenyje naudojimo teises, kurios neturi būti paremtos valstybinėmis teisėmis. Patys žmonės gali demokratiškai apsibrėžti tas teises jų darbo vietose.
Turiu sistemingą ir strategiškai įgyvendinamą idėją, kuri galėtų apjungti labai daug skirtingų asmenybių ir tikslų. Vienintelis dalykas, kuris mane jaudina – ar kartais neturiu reikalo su socialdemokratais po juodomis vėliavomis, kurie sako „ar tau negaila vaikučių, kad nori panaikinti valstybinę rūpybą?“ Ne, man negaila, nes žinau, kad kooperacija įmanoma ir dabartinėmis sąlygomis. Jeigu valstybė yra reikalinga čia ir dabar, tai kodėl ji turėtų nustoti būti reikalinga ateityje, kai ji įgaus dar didesnę socialinę galią, o žmonės turės dar didesnę priklausomybę nuo jos? Socialdemokratinė rūpybos sistema kuria konformistus, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be pašalpos. Tai liumpenproletarai, darantys gėdą bet kokiam garbingam darbininkui, kuris kovoja ir visada mąsto, kaip tiesiogiai apipisti viršininką ir valstybę, o ne tenkintis sistemos kuriama rūpyba. Tokie didvyriai galėtų suformuoti kolektyvinę jėgą – Makso Stirnerio tipo egoistų sąjungą su secesijos galimybe.
Neoficiali ekonomika yra vieta, laisva nuo reguliavimo ir palikta ideologinei tuštumai, kurią gali užpildyti bet kas. Tai vieta, kurioje galima laisvai eksperimentuoti. Tai pogrindis, kuris gali praryti viską, kas yra virš jo. Tai būdas parazituoti valstybės viduriuose ir ją sunaikinti iš vidaus, įgaunant galią pasipriešinti.
Ateities visuomenė, mano nuomone, turėtų pasižymėti ateritorialumu (teritorinės monopolijos trūkumu), autonomizmu, nuosavybės susiejimu su naudojimu (kapitalizmo ir landlordizmo panaikinimu), komunomis ir kolektyvais (kooperatyvais). Tokioje laisvojoje rinkoje vietą turėtų net rasistai, kurie galėtų bandyti atsiriboti nuo visų svetimų.
Ateities perspektyvos yra miglotos ir neaiškios, bet tai nereiškia, kad neturime kurti tikslų ir teorijų. Svarbiausia atsisakyti absoliutizmo ir stagnacijos. Nyčės dvasiai nebereikės jokio platoniško komunizmo ar aristoteliško liberalizmo.
