Bet kuris naujas politinis judėjimas, siekiantis sukurti kitokią visuomenę, turi įsitraukti į kovą už visuomenės „širdis ir protus“. Turime įtikinti žmones, kad mūsų reikalavimai yra teisingi ir kad laisva, ekologiška, bendradarbiaujamąja, tiesiogine ir dalyvaujamąja demokratija besiremianti visuomenė yra pageidaujama ir būtina. Tačiau to nepakanka.

Mes taip pat turime parodyti, kaip šias idėjas galima taikyti praktikoje. Žmonės turi matyti, kad mūsų ginama nauja socialinė tvarka gali veikti realiame gyvenime. Tai gali skambėti banaliai, bet galų gale mes juk kuriame naują, radikalų projektą, kuriam reikia, kad žmonės revoliucionizuotų savo mastymą. Puikiai suprantame, kad neverta tikėtis daugumos ar net reikšmingos mažumos palaikymo, kol neturėsime išskirtinių ir įkvepiančių pavyzdžių. Nepakanka kalbėti tik apie ateities pokyčius. Turime veikti siekdami konkrečių pokyčių čia ir dabar. Pokyčių, kurie galbūt nukreips mus trokštamos visuomenės link ir, kartu su kitais dalykais, sukurs alternatyvias struktūras, kurios galiausiai pakeis esamas oligarchines galios struktūras.

Trumpai tariant, naujas politinis judėjimas, siekiantis sukurti kitokią visuomenę, turėtų koncentruotis į tris skirtingas veiklos sferas. Jis turi įtikinti žmones savo idealų patrauklumu bei praktiškumu, jis turi kovoti dėl konkrečių socialinių pokyčių dabartinėje visuomenėje ir turi siekti sukurti naują potencialiai libertarinių institucijų struktūrą. Įrodinėdami socialinių pokyčių patrauklumą ir būtinumą, dabartiniai socialiniai judėjimai gali atrodyti stiprūs. Jie kritikuoja kapitalistinę visuomenę, propaguoja savo vertybes ir vizijas žiniasklaidoje, filmuose ir internete, tokiu būdu priešindamiesi elitui. Tačiau yra ir silpna vieta.

Net ir esant plačiam socialinių judėjimų, besivadovaujančių šūkiu „Kitoks pasaulis įmanomas!“, spektrui, tik keli jų siūlo konkrečius atsakymus, kaip galima organizuoti visuomenę kitu būdu. Painiava dėl to, kaip galima sukurti kitokią visuomenę, t.y. dėl ilgalaikių politinių strategijų, yra didžiulė. Dabartiniai radikalai retai turi kokių nors idėjų, kaip jų idealus ir vizijas sujungti su kasdiene praktika. Vietoje to, kad būtų proaktyvūs, jie dažniausiai būna reaktyvūs ir dažnai gina socialinius susitarimus, kuriais iš tikro bjaurisi (1). Kiti įklimpsta į puritoniško maištingumo formas, kai bet koks santykis su šiandienos socialine realybe laikomas „konformizmu“ ar „klasine išdavyste“.

Bandydami užpildyti šią spragą, vis daugiau žmonių pradeda dairytis į Braziliją. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje dalis Brazilijos miestų išvystė municipalinio valdymo sistemą, besiremiančią tiesioginiu miestiečių dalyvavimu biudžeto formavimo procese. Šis reiškinys žinomas kaip biudžeto formavimas „dalyvaujant visiems“ (portugalų k. – orçamento participativo). Tai sukėlė esminius pokyčius tradicinėse savivaldos struktūrose ne tik todėl, kad miestų finansai buvo atverti visuomenės svarstymui, bet ir todėl, kad tai paskatino pokyčius ir kitose sferose, pvz., miestų planavime, švietime, lyčių santykiuose ir vietinėje ekonomikoje. Į tokį biudžeto formavimą palankiai žiūrėjo garsūs kairieji rašytojai. Ignacio Ramonentas, prancūzų „Le Monde Diplomatique“ redaktorius, rašydamas apie Porto Alegrę – biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ centrą Brazilijoje –  vartojo tokius posakius kaip „nuostabus miestas“ ir „vieta, kur vystosi nauja demokratijos rūšis“ (2). Rašytojas ir „Red pepper“ redaktorius Hilary Wainwrightas gyrė tokį biudžeto formavimo būdą dėl „radikalaus gerbūvio padalinimo“ naudojant „žmonių galią“ (3).

 

Šio straipsnio tikslas nėra nei ginčytis dėl to, ar Porto Alegrė iš tikro yra „nuostabus miestas“, nei vertinti ypatingus biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ pasiekimus. Aš taip pat nesiruošiu kritikuoti sutrikusių reformistų, neturinčių rišlių idėjų, kaip pakeisti visuomenę, ar jų priešininkų – maištininkų. Vietoj to norėčiau įvertinti tokį biudžeto formavimo būdą iš savivaldos pozicijų ir suprasti, kokias ribas ir galimybes turi demokratizuota savivalda. Taip pat norėčiau suabejoti kairiųjų daromomis išvadomis apie „dalyvaujamąją demokratiją“ (participatory democracy) (4). Komunalizmas jau turi savo požiūrį į judėjimą iš „čia“ į „ten“ ir, tiesą sakant, tiki, kad įmanoma pasiekti konkrečių išlaisvinančių pokyčių dabartinėje visuomenėje. Pabandysiu parodyti, kad komunalistų siūlomi atsakymai yra geresni nei kitų radikalų, vien tik rašančių apie tai.

 

Savivaldybė daro tai, ką nutaria žmonės

Recifė yra Brazilijos miestas šiaurės rytų pakrantėje. Turistams jis žinomas dėl savo ilgų, baltų paplūdimių ir netoli esančio vaizdingo Olindos miesto – vienos pirmųjų Brazilijos kolonistų gyvenviečių. Brazilams miestas žinomas kaip šalies „Afrika“ – vieta, kur neaprėpiamuose priemiesčių lūšnynuose pasibaisėtinomis sąlygomis gyvena 50% miesto gyventojų. Tačiau tik keli pasaulio miestai galėtų didžiuotis tokiu pačiu gyventojų dalyvavimu priimant sprendimus savivaldybėje. Iš 1,6 mln. Recifėje gyvenančių žmonių daugiau nei 70 000 kasmet dalyvauja biudžeto priėmimo procese (5). Šią sistemą miesto savivaldybėje koordinuoja 40 žmonių grupių, 2006 m. surengusių beveik 40 plenarinių ir teminių asamblėjų ir beveik 800 mažesnių forumų ir posėdžių, į kuriuos rinkosi miesto biudžetą planuojantys piliečiai.

Biudžeto „dalyvaujant visiems“ formavimo procesas Recifėje vyksta taip. Nuo balandžio iki birželio savivaldybė organizuoja plenarines asamblėjas miesto rajonuose. Jos atviros visiems žmonėms virš 16 m. amžiaus, ir čia, priklausomai nuo rajono ir jo gyventojų organizavimosi, gali dalyvauti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Dalyviai balsuoja dėl to, kas svarbiausia jų rajonui, ir gali nustatyti prioritetus tarp atskirų sričių, pvz., sveikatos, kultūros, renovacijos, švietimo, įdarbinimo, sporto ir daugelio kitų. Papildomai, kad išvengtų vietinių interesų ribotumo, savivaldybė organizuoja temines asamblėjas, peržengiančias šių rajonų ribas.

Tada kaimynystėje gyvenančių žmonių asociacijos išrenka savo delegatus ir suteikia jiems aiškų mandatą formuoti biudžetą remiantis žmonių prioritetais. Jei jie nesilaiko asamblėjose priimtų prioritetų, gali būti atšaukti ir pakeisti kitais. Nuo birželio iki gruodžio apie 2500 delegatų renkasi deryboms su miesto savivaldybės administracija. Delegatų taryba atsakinga už visų pasiūlymų surinkimą ir biudžeto dokumento parengimą. Šis dokumentas savo ruožtu patenka į išrinktų atstovų suformuotą mieto tarybą, kuri gruodžio mėnesį priima galutinį sprendimą. Tą patį mėnesį proceso rezultatai aptariami delegatų forumuose ir žmonių asamblėjose, o vasario mėnesį biudžeto ciklas prasideda iš naujo.

Net jei skirtingi miestai šią procedūrą vykdo skirtingai, rezultatai dažnai būna stebinančiai panašūs. Giluminiai tyrimai parodė, kad taikant tokį biudžeto formavimo procesą, daugiau viešųjų pajamų buvo paskirta vargšams, o ne turtingiems. Toli pietuose esančiame mieste Porto Alegre toks procesas 1988 m. pirmą kartą buvo įdiegtas Brazilijos darbininkų partijos – Partido dos Trabalhadores (PT) – pastangomis ir sėkmingai taikytas 16 metų iš eilės. Rezultatai, lyginant su „normaliais“, korumpuotais miestais, buvo stulbinantys. Marion Gretas ir Yves Sintomeras tokio biudžeto formavimo principo rezultatus apibendrino taip: „Visų pirma, tai esminiai infrastruktūros darbai darbininkų rajonuose. [...] Daug pastangų buvo įdėta asfaltuojant kelius – tai esminis faktorius tvarkant viešąjį transportą, šiukšlių surinkimą ir didinant gyventojų mobilumą [...]. Beveik 99% gyventojų dabar savo namuose turi vandentiekį. Padvigubėjo gyventojų, prisijungusių prie kanalizacijos, skaičius [...], panašiai išaugo šiukšlių surinkimas darbininkų rajonuose. [...] Antra sritis – švietimas. Per 10 metų ikimokyklinių vaikų priežiūros įstaigų skaičius išaugo tris kartus, buvo sukurta virš šimto naujų vaikų priežiūros įstaigų. Beveik trigubai išaugo vaikų, lankančių savivaldybės mokyklas, skaičius. Augo ir suaugusių švietimas. [...] Tas pats ir su sveikatos priežiūra, kuri susilaukė papildomų investicijų, ypač vaikų ir kūdikių sveikatos priežiūros srityje.“ (6)

Tai dviejų persipynusių jėgų veiklos rezultatas. Pirma, pats biudžeto formavimo procesas spaudė kelti mokesčius, sutvarkyti jų surinkimą ir praplėsti mokesčių bazę (įtraukti pramoninę ir komercinę veiklą, nuosavybę). M. Gretas ir Y. Sintomeris Porto Alegre šio proceso pasekmes įvardija kaip „dramatiškas“, nes jos netrukus atvėrė „naujas investavimo galimybes, o tai leido plėsti administracinį aparatą ir žmonių dalyvavimą“. (7)

Antra, „prioritetų pakeitimo“ strategija (PT taip pavadino resursų paskirstymą) sukėlė visuomeninių fondų perskirstymą. „Prioritetų keitimas“ susideda iš eilės socialinių ir demografinių kriterijų, kuriais remiantis lėšos skiriamos rajonams pagal jų dydį ir neatidėliotinus poreikius. Tai reiškia, kad bendruomenės, kurios turi daugiausiai gyventojų, bet mažai mokyklų, naudojasi atvira kanalizacija ir negali naudotis pilnaverte sveikatos apsauga, gaus daugiau pinigų nei kitos bendruomenės. Nuo to, kiek žmonių lankosi biudžeto asamblėjose, priklauso, kiek bus išrinkta delegatų, o tai gali padidinti ar sumažinti galimybes gauti atitinkamą finansavimą. Tai paskatino gausesnį neturtingųjų dalyvavimą. Rebecca Abers savo 1995 m. Porto Alegrėje atliktame tyrime rašo, kad „priešingai nei tikėtasi, biudžeto asamblėjose dominuoja ne vidurinės klasės ir ne turtingi gyventojai. Ypač regionuose didžiąją daugumą sudarė neturtingi ir mažai išsilavinę žmonės.“ (8)

Netrūksta įrodymų, kad toks biudžeto formavimo principas sutvirtino pilietinę visuomenę tuose miestuose, kur jis buvo taikomas, ir net tokiose vietovėse, kur anksčiau nieko panašaus nebuvo. Ten, kur žmonės vis daugiau suvokia save kaip aktyvius piliečius su atitinkamomis socialinėmis teisėmis, o ne kaip pasyvius malonės iš politikų prašytojus, stebėtojai fiksuoja naujo mentaliteto atsiradimą. Miestams, taikantiems tokį biudžeto formavimą, būdingas bendruomeninių asociacijų, liaudies tarybų, kooperatyvų skaičiaus augimas.

Savo gyvoje Porto Alegrės studijoje Gianpaolo Baiocchi parodo kaip toks civilinis procesas užima vis naujas erdves viešiems susirinkimams: „Daugelis įsiliejusių į tokią veiklą, tikėdamiesi išspręsti savo specifines problemas, įsijungė į liaudies tarybų ar rajonų asociacijų veiklą. Tiesą sakant, dalyvavimas formuojant biudžetą tapo pagrindiniu 16 miesto rajonų bendruomeninio gyvenimo bruožu ir daugelis savanoriškų organizacijų, tokių kaip liaudies tarybos, patyrė galingą postūmį.“ (9)

Taigi bendruomeninis platesnio dalyvavimo vietinėje politikoje poreikis seka įkandin biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“. Beleme, didžiausiame Amazonės džiunglių mieste, PT administracija rengia kasmetinį miesto kongresą, kurio metu svarstomi ir sprendžiami svarbiausi miesto reikalai. Kongreso veikla papildo biudžeto formavimo procesą, PT administracijos atstovai tvirtina, kad abiejuose procesuose dalyvauja 30% gyventojų. (10)

Recifės administracija dirba vadovaudamasi šūkiu „Savivaldybė dirba. Sprendžia žmonės“. Hereinas taip apibendrina biudžeto formavimą „dalyvaujant visiems“: „Savivaldybės administracijos funkcija yra ne priversti miesto gyventojus vykdyti išrinktų politikų sprendimus, o palengvinti gyventojų dalyvavimą ir biudžeto suformavimą bendradarbiaujant su delegatais.“

Ši dalyvavimo sistema paskatino politizuotas bendruomenes ir progresyvius piliečius reikalauti padidinti perskirstymą ir suteikti galimybes dalyvauti kituose sprendimų priėmimo procesuose. Tačiau, nežiūrint Recifės šūkio, tai turėtų būti laikoma greičiau vizija nei tikrove. Jis tik parodo kelią naujos dalyvavimo demokratijos link, kuri fundamentaliai prieštarauja dabartinei autoritarinei sistemai.

 

Biurokratinis biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ veidas

Neprošal dar kartą pabrėžti, kad toks biudžeto formavimas tik suteikia postūmį judėti kitokios municipalinio valdymo formos link. Priešingai nei teigia dažnai perdėti sistemos aprašymai, tai nėra tiesioginė demokratija. Greičiau tai yra bendruomeninis municipalinis valdymas. Brazilijos sociologas Boaventura de Sousa Santos rašo, kad toks biudžeto formavimas yra „politinės galios dalijimosi modelis, naudojant demokratinių institucijų, siekiančių priimti sprendimus bendru sutarimu, kompromisais ir svarstymais, tinklą.“ (11)

Kitaip sakant, toks biudžeto formavimas turi dvi nesutariančias puses. Viena remiasi tiesiogine demokratija, liaudies asamblėjomis ir delegatais, kita – autoritarinė, besiremianti politiniu atstovavimu ir biurokratine kontrole. Ši įtampa jaučiama nuo pat projekto pradžios ir reiškiasi keistu junginiu iš tikėjimo liaudies galia, kaip priemone sukurti socialiai teisingą visuomenę, ir PT galios miesto valdyme didinimu. 1988 m. įdiegus biudžeto formavimą „dalyvaujant visiems“  Porto Alegrės mieste, PT vadovaujama administracija visiškai monopolizavo vykdančiąsias miesto struktūras, nes jos buvusios administracijos buvo paliktos nežinioje. Pirmos kadencijos metu tai sukėlė ginčus su „aktyvistais, kurie nematė prasmės miesto tarybai dėti pastangas reorganizuojant viešosios veiklos kryptis“.

 „Jie tvirtino, kad valdžia neturėtų rūpintis viešaisiais darbais, ji privalo radikalizuoti dalyvavimą ir piliečių mobilizaciją siekiant „pergudrauti biurokratinę ir buržuazinę valstybę“ [...]. Idėja apie tai, kad būtina pakeisti viešą valdymą, atsirado palaipsniui, pirmiausia miesto taryboje, o vėliau ir visoje partijoje.“ (12)

Čia svarbu ne tai, ar buvo būtina kurti tvarką iš buvusios administracijos betvarkės, o tai, kad biudžeto formavimas „dalyvaujant visiems“ iš pat pradžių buvo sugalvotas ne tik liaudies savivaldos plėtimui. Tiesą sakant, PT administracija Porto Alegrėje naudojo šį modelį savo pačių valdžios išplėtimui, t.y. siekdama pritaikyti municipalinius organus savo poreikiams. Rebecca Abers istoriniame tyrime parodė, kaip PT administracija priešinosi vyriausybės veiksmams per savo centrinę planavimo agentūrą ir mieto biudžeto tarybą: „Dalyvavimo proceso reklama, kaip viena esminių administracijos priemonių, padėjo miesto merui dar stipriau kontroliuoti sprendimų priėmimą, nes spausdamas miesto agentūras paklusti, jis galėjo naudotis „moraliniu autoritetu“. (13)

Labai svarbu prisiminti, kad toks biudžeto formavimas buvo įvestas, viena vertus, norint kovoti su korupcija, protekcionizmu ir sukurti teisingesnę miesto biudžeto įplaukų paskirstymo sistemą, kita vertus, siekiant paprastiems miestiečiams suteikti didesnes galimybes kontroliuoti vietinę valdžią. Pati sistema buvo įteisinta ir patvirtinta būtent todėl, kad ji sugebėjo įgyvendinti šiuos tikslus. Todėl instrumentinis požiūris į valdymą „dalyvaujant visiems“ plačiai įsigalėjo tarp PT narių ir tų, kurie nuolatos dirba mobilizuodami savo miestų piliečius. Man apsilankius regione, kai kurie Recifės biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ organizatoriai apstulbo sužinoję, kad kažkas panašaus bandoma daryti ir Norvegijoje. Kodėl reikia tokio modelio šalyje, kur iš esmės nėra korupcijos ir kiekvienas žmogus gali naudotis pagrindinėmis socialinėmis paslaugomis? Panašu, kad Recifės žmonės ne visai suvokia, kad lygios teisės naudotis galia politiniuose reikaluose turėtų būti savaime suprantama demokratinė teisė.

Visi, stebintys Recifės biudžeto formavimo procesą, pastebės kietą PT administracijos kontrolę tiek viešose asamblėjose, tiek delegatų forumuose. Asamblėjas profesionaliai valdo centrinės biudžeto formavimo įstaigos. Prieš kiekvieną posėdį dideliame ekrane rodoma politinė reklama, aukštinanti dabartinės PT administracijos pasiekimus ir piešianti herojišką mero portretą. Praktiškai nėra vietos viešiems debatams, paprastai pirmiausia kalba pakviesti garbingi tarptautiniai svečiai, o ne dalyvaujantys miestiečiai.

Delegatai taip pat stipriai kontroliuojami administracijos ir jie beveik neturi galimybių pasisakyti už projektus, kurie nebūtų buvę iš anksto paruošti administracijos. Biudžeto formavimo įstaigos organizatoriai dažnai patys sau prisiskiria švietėjų vaidmenį – aiškina delegatams ir asamblėjų dalyviams, kas jiems būtų geriausia. Ir nors daugeliu atvejų jie gali būti teisūs, bet problemiškas lieka pats įtakos skleidimo būdas. Taigi tokį biudžeto formavimą būtų labai sunku pavadinti piliečių kontroliuojama sistema. Bandant įtraukti tokį biudžeto formavimą į miestų konstitucijas visoje šalyje, PT administracija veikia labai neryžtingai, kartais atvirai priešiškai. Jie teisinasi tuo, kad formalizavus procesą, jis taps ne toks lankstus ir gali būti panaudotas dešiniųjų opozicijos stabdant tolimesnį proceso radikalizavimą. Tačiau neryžtingumas gali būti siejamas ir su baime netekti savo dominuojančios padėties biudžeto formavime.

Nežiūrint to, kaip vertinsime neformalią PT kontrolę, apie tokį biudžeto formavimą vis dar galima kalbėti kaip apie tiesioginės demokratinės formą. Formaliai į miesto tarybą išrinkti politikai gali atmesti arba priimti biudžetą, tačiau šiuo atveju veto teisė naudojama retai. Nereikia nuvertinti ir moralinės biudžeto, suformuoto „dalyvaujant visiems“, galios. Akivaizdu, kad nuo perrinkimų priklausomiems atstovams nepaprastai sunku priešintis „žmonių biudžetui“, todėl Recifėje to nebuvo nė karto.

Tačiau aišku ir tai, kad iš tikrųjų biudžetą valdo ne patys žmonės – asamblėjos ar jų delegatai. Galų gale, panašu, kad PT veikėjai, įdiegę tokį biudžeto formavimą Porto Alegrėje, niekada perdaug nesižavėjo tiesiogine demokratija. Kaip aiškino buvęs meras Olivio Dutra, „mes neprekiaujame tiesioginės demokratijos iliuzija miesto aikštėje“. (14) Nors antivalstybinio socializmo vizija besiremianti darbininkų tarybų ir asamblėjų įvairovė ir turi gilias šaknis PT, panašu, kad daugelis jos Porto Alegrės lyderių gana anksti į šias idėjas pradėjo žiūrėti kaip į naivias.

 

„Geras valdymas“ ir tarptautinis jo pritaikymas

Žmonės, įkvėpti tokio biudžeto formavimo Brazilijoje, bandė įdiegti jį ir kitose pasaulio vietose. Tačiau tokiose šalyse kaip Čilė, Kanada, JAV, Vokietija, Prancūzija, Turkija ir Anglija palankiausiai buvo vertinama biurokratinė biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ pusė. Piliečių dalyvavimas laikomas privalumu ne todėl, kad jis ugdo visuomenės galias, o todėl, kad sustiprina ryšius tarp rinkėjų ir išrinktųjų, ribotus miestų resursus pritaiko gyventojų poreikiams, skaidrina administracijos darbą, stiprina vietinių politikų nuosavybės ir atsakomybės jausmus, kitaip tariant, jis pateisina visas liberalų svajas apie „gerą vyriausybę“.

Porto Alegrės miestas buvo atrinktas kaip vienas iš 20 pavyzdinių miestų 1996 m. Stambule vykusioje JT konferencijoje, skirtoje miestų gyvenimui. Būtent dėl šių priežasčių Pasaulio Bankas nori įdiegti biudžeto formavimą „dalyvaujant visiems“ Sacharos regiono šalyse Afrikoje. Pasaulio Bankas savo svetainėje apie tokį biudžeto formavimą kalba taip: „Aktyvus dalyvavimas numatant viešąsias išlaidas pasyvius tarpininkus transformuoja į aktyvius ir jų balsai lemia būdus, kuriais vietinė vyriausybė skirsto lėšas. [...] Kitas tokio biudžeto formavimo privalumas yra visuomenės keliami reikalavimai paslaugų kūrimo efektyvumui. [...] Vietinės vyriausybės institucionalizavo šį poreikį kaip dalį savo biudžeto. Jos periodiškai atlieka tyrimus norėdamos sužinoti, ar jų klientai yra patenkinti ir ar tarnybų veikla yra techniškai efektyvi.“ (15)

Šia prasme yra įdomus Vokietijos miestas Emstettenas. Nuo 2001 m. šio vidutinio dydžio miesto valdžia taiko savitą biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ sistemą, pasitelkdama visuomenės konsultacijas, bet jos tiesiogiai neįtraukdama į sprendimų priėmimo procesą. Viena vertus, Emstetteno valdžia informuoja visuomenę prieš biudžeto formavimo pradžią į kiekvienus namus išsiųsdama brošiūras. Tada 2000 atsitiktinai atrinktų piliečių gauna „asmeniškus“ mero laiškus, aiškinančius, kodėl jie buvo atrinkti biudžeto formavimo procesui. 150-200 gyventojų apsilanko diskusijų forumuose, kur jie susitinka su administracijos atstovais ir kalbasi apie išlaidas, personalo atlyginimus bei vietinius mokesčius. Emstetteno modelyje nėra nė menkiausios užuominos apie tai, kad piliečių suformuotas biudžetas atitiktų realų biudžetą ir jo prioritetus. Tačiau, kaip teigia Carsten Herzberg iš Berlyno „March Bloch“ centro, aukščiausioji Emstetteno valdžia patenkinta veikiančia sistema, nes ši pagerino administracijos personalo „jautrumą“ ir suteikė miestui šiokio tokio vietinio bei tarptautinio „įvaizdžio“. (16)

Nesvarbu, kad Brazilijos PT neformaliai kontroliuoja biudžeto formavimą, tačiau tarptautiniai šio metodo taikymo pavyzdžiai visiškai skiriasi nuo biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ dvasios. Rebecca Abers parodė, kad pačioje pradžioje PT ideologiškai linko prie tiesioginės demokratijos. Pasimokiusi iš Sovietų Sąjungos klaidų ir vadinamojo „realaus socializmo“, partija ėmė kalbėti apie socialistinę visuomenę, besiremiančią asamblėjomis ir apylinkių tarybomis. Brazilijos kairiuosius stipriai paveikė ir gyvenimas diktatūros sąlygomis. „Socialiniai judėjimai, profsąjungos, kovingi kairiojo sparno nariai, kurie anksčiau koncentravosi į valstybę kaip visų socialinių bėdų sprendimo būdą, kovingų susidūrimų metu į ją pradėjo žiūrėti kaip į pagrindinę problemą. Visuotinai buvo sutariama, kad PT turi mažinti centralizuotą, biurokratinę, autoritarinę valstybės galią ir didinti autonominės civilinės visuomenės galią viešų sprendimų priėmime.“ (17) Į biudžeto formavimą „dalyvaujant visiems“ nebuvo žiūrima kaip į administravimo pabaigą ar kaip į gyvybės įpūtimą bemirštančioms atstovaujančioms institucijoms, bet, visų pirma, kaip į pirmą žingsnį kuriant naują socialinę tvarką, besiremiančią tiesiogine ir dalyvaujančiąja demokratija.

Būdingi „dalyvavimo“ prieštaravimai

Jei sutinkame, kad toks biudžeto formavimas turi dvi skirtingas puses, ir jei norime panašiai demokratizuoti savo miestų savivaldybes, mes turime suprasti, kaip galima išvengti jo biurokratinių aspektų. Komunalistai turi daug bendro su vadinamaisiais „dalyvaujančiaisiais kairiaisiais“ (participatory left), bet aiškinantis dvi biudžeto formavimo puses, ideologiniai „dalyvaujančių kairiųjų“ lyderiai įneša daugiau sumaišties nei aiškumo. Vietoje to, kad įžvelgtų, kaip dvi skirtingos vadovavimo formos ir vizijos susipriešina biudžeto formavime „dalyvaujant visiems“, tokie žmonės kaip Hilary Winewright ir America Vera-Zavala linkę žiūrėti į atstovaujančias ir dalyvaujančias institucijas kaip į papildančias viena kitą.

Pavyzdžiui, Vera-Zavala nekreipia dėmesio į įtampą tarp tiesioginio ir atstovaujančio lygmens biudžeto formavime. Ji sako, kad „tarp atstovaujančios parlamentinės ir dalyvaujančios demokratijos yra dideli skirtumai“, bet „negalima sakyti, kad viena yra geresnė už kitą. Tiesą sakant, skirtumai tarp šių dviejų sistemų yra tokie dideli, kad jų net negalima lyginti.“ (18) Kaip įmanoma vengti „dviejų sistemų“ palyginimo, kai Porto Alegrė ir Recifė patiria nuolatinį konfliktą tarp šių dviejų sistemų? Kaip matėme, atstovaujančios Porto Alegrės ir Recifės institucijos liaudies asamblėjoms suteikia labai nedideles galias sprendimų priėmimo procese. „Žmonių biudžetas“ bet kuriuo metu gali būti vetuotas miesto taryboje. Nors piliečiai gali įtakoti nedidelę miesto biudžeto dalį, Brazilijos savivaldybių ekonomines sąlygas nulemia kituose vyriausybės lygiuose priimami sprendimai. Nors į dalyvaujančiasias institucijas galime žiūrėti kaip į atsvarą valstybinei biurokratijai, o į dalyvaujančiąją demokratiją – kaip į galią, stiprinančią bejėgius bendruomenių narius, vis tik jos nedaug ką keičia. Komunalistai sako, kad atstovaujančios institucijos savo autoritariniais sprendimų priėmimo metodais ir biurokratinėmis struktūromis visada linkusios riboti tiesioginės demokratijos institucijų galią.

Įsivaizduok save partijos, laimėjusios savivaldybės rinkimus, kandidatu. Užėmęs postą tu norėsi vykdyti savo partijos programą, o tam reikės administracijos. Argi yra koks kitas geresnis būdas nei pasinaudoti jau egzistuojančiomis biurokratinėmis struktūromis? Dalyvaujančiosios institucijos, kurios gali pakeisti, sabotuoti arba net atmesti partijos politiką, tau ir tavo partijai bus tik erzinanti kliūtis. Geriausia, ką galėtum padaryti, būtų apriboti tokių institucijų galias ar pabandyti priversti jas dirbti tau palankia kryptimi. Lygiai tokia pati įtampa juntama ir biudžeto formavime „dalyvaujant visiems“. Pirminė Porto Alegrės PT administracija aiškiai paskelbė, kad jų rinkiminė kampanija „turi būti vertinama kaip politinių, organizacinių ir programinių jėgų kaupimo momentas konstruojant socializmą“ ir, kad jos konkretūs siūlymai, „nors ir pritaikyti esamoms administracinėms struktūroms, turi politinį tikslą demaskuoti, pakeisti jas ir prisidėti prie jų sunaikinimo.“ (19) Tačiau, kaip matėme, praėjus vos keliems metams, PT administracija jau nedvejodama naudojosi  tomis pačiomis administracinėmis struktūromis savo tikslams pasiekti.

Biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ esmė atsiremia į sistemą, kurioje paprasto piliečio galios yra labai ribotos, o „dalyvaujančioji demokratija“ niekur toli nepajuda. Winwright sako, kad „atstovaujančios institucijos nustato plačias ribas“ ir, kad „dalyvaujančios demokratijos procesas siūlo būdus, kurių pagalba paprasti žmonės, o ne vien oficialūs asmenys, gali turėti lemiamą balsą“. (20) Kitaip tariant, reali politika būtų formuojama žmonių, nepriklausančių politiniam procesui.

Būtų rimtas klausimas, kurioje institucijoje slypi tikroji galia ir kurios institucijos nustato kitų institucijų galią? Šiuo klausimu „dalyvaujančiosios kairės“ atstovas ryšiams su visuomene būtų linkęs ginti vyriausybinę sistemą, kai žmonių turima galia neperžengia išrinktų politikų įsakymų vykdymo ribų, viliantis, kad esant reikalui juos bus galima pakoreguoti. Lyginant, pavyzdžiui, su liberalu Robertu Dahlu, tokia pozicija skiriasi tik smulkmenomis. Jo demokratinės visuomenės vizija, kartu su balsavimu parlamento rinkimuose, sumenkina paprastų piliečių tiesioginį poveikį miesto planavimui ir biudžeto formavimui. „Demokratijos idėja yra per didelė, kad ją supaprastintume iki vienos valdžios formos“, rašo Dahlas savo knygoje „After the revolution“. (21) Bet ir jis, ir Vera-Zavala ar Wainwright, nepastebi, kaip viena valdžios forma kenkia kitai.

 

Valstybė skiriasi nuo savivaldos

Komunalizmo idealai siekia dar toliau. Mes norime naujos visuomenės, kurioje mes, kaip piliečiai, kartu turėtume realią bei juntamą galią ir darytume lemiamą įtaką ateities planams. Mes norime, kad politinė valdžia priklausytų tiesioginės demokratijos institucijoms. Jei norime įtikinti žmones savo idėjų teisingumu, turime parodyti, kad jas galima pritaikyti praktiškai ir pateikti kitokios visuomenės kūrimo strategijas. Kai kurie žmonės į PT administracijos deradikalizaciją žiūri kaip į kitą tos pačios senos istorijos versiją, kai bandoma tik performuoti vyriausybę, bet nekeisti pačios sistemos, t.y. susitaikyti su kapitalizmu. Tačiau jei ir galima taip kalbėti apie judėjimus, stumiančius savo kandidatus parlamento rinkimuose valstybiniu lygiu, tai žmonių judėjimai, lemiantys savivaldybių veiklą, gali būti kitokie.

 „Dalyvaujančioji kairė“ šio skirtumo nemato. (22) Gana įdomu, kad Wainwright ir Vera-Zavala tokį požiūrį priešpastato valstybiniams socialdemokratų idealams ir mano, kad naujos „dalyvaujančiąja demokratija“ besiremiančios socialistų partijos, kaip ir senosios Europos darbininkų partijos, nebus absorbuotos vyraujančios socialinės tvarkos. Wainwright socialdemokratijos problemas apibrėžia taip: „Už įprasto socialdemokratinio mąstymo glūdi prielaida, kad partijos kontroliuojama valstybė yra pirminė socialinių pokyčių agentūra ir socialinio teisingumo konstruotoja. Dar daugiau, dažniausiai į valstybę žiūrima kaip į darinį, veikiantį visuomenę iš viršaus. Darbo judėjimo ir jo skaitlingų rėmėjų vaidmuo buvo sustatyti į tinkamas vietas socialinius inžinierius, kad jie galėtų naudotis valstybės instrumentais. Į praktinį politikos pritaikymą buvo žiūrima kaip į techninį reikalą, kurį geriausia patikėti ekspertams.“ (23)

Nors jos kritika ir naudinga, bet pats požiūris yra labai problematiškas. Socialdemokratijos suirimą ji sumenkina iki ideologijos klausimo ir kalba taip, lyg socialdemokratų partijos dar prieš įgydamos valstybės galią turėjo gerai išvystytą biurokratinę ideologiją. Panašu, kad Wainwright skaito istoriją iš kito galo. Robertas Michelsas ir kiti pabrėžė, kad socialdemokratų partijos pradėjo nuo dalyvaujančios socialinės sistemos idealo, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo paprasti dirbantieji. Judėjimui įgaunant vis daugiau valstybinės galios, partijų viduje pradėjo ryškėti socialinės inžinerijos idėjos, o vidinėse partijų struktūrose vis daugėjo hierarchijos. Įgavę galios, socialdemokratai priėmė idėjas, kurios atitiko jų poreikius valdyti valstybę ir kurti „socializmą iš viršaus“.

Ši istorija nėra būdinga vien tik socialdemokratams. Tą patį galima aptikti visų „alternatyvių partijų“, veikusių 1970-1980 m., trajektorijose, pavyzdžiui, „Die Grünen“ Vokietijoje ar „Sosialistisk Venstreparti“ Norvegijoje. To priežastis yra ne ideologinė, o institucinė. Visų pirma, įsijungiant į valstybės veiklą, būtina beveik nuolatos dalyvauti rinkimų maratonuose, kurių metu profesionalūs lyderiai nuolatos prašomi išreikšti partijos poziciją vienu ar kitu klausimu. Tokių lanksčių lyderių poreikis pakerta vidinę partijos demokratiją. Antra, įsijungus į valstybės veiklą, pakliūnama į stipriai biurokratizuotą ir profesionalizuotą aparatą, kuris, nepriklausomai nuo to, kas jį valdo, yra sukurtas, kad būtų galima valdyti gyventojus. Toks iš viršaus į apačią orientuotas aparatas niekada nebus demokratizuotas. Valstybė perima užduotis, kurios anksčiau priklausė pilietinei erdvei ar šeimai, o kai kuriais atvejais – turgaus aikštei, ir perduoda jas profesionaliai biurokratijai. Šios valstybinės agentūros savo ruožtu turėtų paklusti žmonių išrinktų asamblėjų valdžiai. Tokios asamblėjos turėtų būti sudarytos iš profesionalių sprendimų priėmėjų, jei tik jiems pavyksta susitvarkyti su administraciniu aparatu.

Komunalizmas nubrėžia skiriamąją liniją tarp valstybės valdymo ir politikos, todėl yra geriau pasirengęs suprasti skirtumus tarp valstybės valdymo ir savivaldos. Janet Biehl: „Politika reiškia piliečių aktyvumą visuomeniniame kūne, kuris įgauna galios dalyvaujančiose institucijose, o valstybės valdymas yra elito ir masių, kurios sutinka su piliečių galių atsisakymu, sistema. Jis sumenkina piliečius iki „mokesčių mokėtojų“, „rinkėjų“ taip, lyg jie būtų nesubrendę ar nekompetentingi tvarkyti viešuosius reikalus patys. Tikimasi, kad jie bus visiškai pasyvūs ir leis elitui jų pačių labui rūpintis jais.“ (24) Kad susidarytume pilną vaizdą, turime pasakyti, kad valstybės valdymas iki galo neatmeta gyventojų dalyvavimo. Miesto gyventojai gali tiesiogiai dalyvauti efektyvumo didinimo projektuose ar net administruoti valstybės politiką komunaliniame lygmenyje. Tačiau biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ pritaikymas kitose šalyse aiškiai parodė, kad „dalyvavimas“ gali būti panaudotas padidinti elito „valdymo gebėjimus“. 

Komunalizmas savivaldybėje iš esmės skiriasi nuo valstybės. Janet Biehl: „Pats svarbiausias ir visoms savivaldybėms būdingas bruožas yra tas, kad visos jos yra potencialiai tinkamos atsirandančiai politinei sričiai, kurioje gali būti peržiūrėta ir išplėsta tiesioginės demokratijos tradicija.“ (25) Vietinė bendruomenė visada buvo ta viešoji erdvė, kurioje norėdami spręsti aktualiausias problemas, žmonės susitinka kaip piliečiai. Taip yra ir visame pasaulyje, ir Skandinavijoje, kur bandant spręsti nesutarimus tarp gentinių bendruomenių buvo sukurtos kaimiškos „savivaldos“ – Ting, o miesto reikalus tvarkė visuomeninės asamblėjos – Mót. Komunalizmas tvirtina, kad įmanoma transformuoti savivaldybes jas debiurokratizuojant ir pakeičiant turinčiomis galią socialinėmis institucijomis bei organizacijomis. Šia kryptimi juda daugiausiai vilčių teikiantys kai kurie biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ elementai. Vienas iš principinių tiesioginės demokratijos oponentų argumentų yra klausimas, kaip bus priimami sprendimai miesto, regiono ar net tarptautiniu mastu. Atsakymas į tai iš dalies randamas pačioje biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ sistemoje – tai būtų konfederacinė asamblėjų su atšaukiamais delegatais sistema, kuri galėtų veikti labai panašiai, kaip veikia delegatų forumai Porto Alegrėje ir Recifėje.

Kai kurie anarchistai ginčijasi, kad įsitraukimas į savivaldybės veiklą yra tas pats, kas dalyvavimas valstybės veikloje. Bet komunalizmas nėra toks trumparegis kaip anarchizmas ir sugeba tarp jų įžvelgti socialinius skirtumus. Priešingai nei anarchistai, komunalistai aiškiai brėžia ribą tarp vyriausybės ir valstybės. Murray‘us Bookchinas rašė, kad kiekvienai visuomenei reikia kokios nors vyriausybės, bet tai nebūtinai turi būti valstybė. „Valstybė yra instrumentas, kurio pagalba engianti ir išnaudojanti klasė reguliuoja ir griežtai kontroliuoja išnaudojamuosius. Vyriausybė, tiksliau – valdžia, yra institucijų derinys, sukurtas tvarkytis su socialinio bendrabūvio problemomis tvarkingu ir tikėtinai teisingu būdu. Kiekviena prie visuomenės reikalų prisidedanti institucionalizuota asociacija, nesvarbu – su valstybe ar be jos, yra valdžia. Ir kiekviena valstybė, nebūtinai kaip valdžia, yra klasinės priespaudos ir kontrolės jėga.“ (26)

Už prieštaringų reakcijų į biudžeto formavimą „dalyvaujant visiems“ slypi baimė dėl „galios perėmimo“, nes manoma, kad savivaldybės perims valstybės galią. Ši baimė paprastai sukelia atotrūkį nuo „visuomenės“ ir pasitraukimą į mažesnius socialinius centrus, skvotus, ekogyvenvietes ir pan. Bet bandant kurti mažas bendruomenes šiandieninių visuomenių pakraščiuose, nėra jokių galimybių kelti pavojų egzistuojančioms galios struktūroms. Puritoniškasis maištingumas, kuris taip dažnai reiškiasi anarchistų tarpe, nepakankamai vertina ne tik alternatyvių galios struktūrų kūrimą, bet ir būtinybę parodyti visuomenei, kaip galima valdyti ją alternatyviais ir demokratiniais būdais.